|
|
|
Īr ė pruotingu senmergiu
|
K E L M Ė |
|
Monuojė porta sodietės ė turinīs:
pavapaliuojėmā
dėinīns
poslapis |
Kāp tas atsėtėka
Nolūžosė lėipa rašiau jau senuokā, bet mon ruoduos, ka tas apsakīms atspind nemažuos dalėis Lietovuos muotrėšku gīvenėma. Jug anuos augėna vākus, rūpėnuos nomās, vėsa laika darbavuos kolkuozūs. Vo vīrā kariava, šaudies, ne vėns bova sujimts ė ikėšts i kaliejėma, ne vėns bova tēp prkėbės pri šnapšės botelkā, ka užmėrša ne tik nomus, patė, vākus, bet ė sava varda. Vėinuos, mon gerā pažīstamas muotrėškas pargyvenėmus, korėi prasėdiejė bemaž no luopėšė ė ejė par vėsa anuos gyvenėma, aš ė sodiejau i pristatuoma kurini. |
NOLŪŽOSI LĖIPA
1. Tievs ė mama
Tas bova senē. Ka ėsėgalvuojo, vaizdā prīš akis plauk kap mėgluo: mama jau mėrosi, dailē pagoldīta, vo tėtis šokou anuos ėlgus joudus plaukus. Šokou atsargē, veiziedams, ka nepešto. Vo aš stuovo šalėp ė vės tėik šauko:
Tėtieli, nepešk, mamā dėdlē skaud. Nepešk, anā skaud...
Paskou, pasėsvadėnės muni i sava skrēta, tėtis kriuok, gailės mėrosės mamas. Ons sied, kriuok, vo ont monės bėrst tuos dėdėlės, šėltas vīrėškas ašaras, vo aš so jopelės ronkuovė vėn anas šloustau ė šloustau...
Vo ka tėtielis pats mėrė, bovau dvīlėkas metieliu.
Mama palėka mumis ketoris mažus. Mona sesou, dvīnokė, mėrė dā vėsā maža, grētā po mamas...
Paskou mon pasakuojė, ka mama, gīva būdama, dėdlē nuoriejė nosėpėrktė ė ožsėdietė sava krautovelė, ka galieto padietė tievou kopčiautė. Ons liuob dėrbs ražončius ė tēp jau vėskuo turies pardavėmou. Ė pardavėnies vėn laukė, vėn kamė nuors torgou arba pri švėntuoriaus, pasėstatės kuoki stalieli ė kriesla. Žėima, vasara vėn tēp ė tēp. Krautovie, a regi, būto bovė daug geriau. Bet krautovės neisėtaisė. Ons če, mūsa pašvėntuorie, jau paskotėnēs metās turiejė tuokė pastuogelė. Tėn ė siedies.
Dabā, ēdama i bažnīčė, vėn veizo ė veizo i tou šalta ė driegna zuomata mūra, kor liuob būtė tas anuo palagielis. Tebtorio ė tėtelė puotėgrapėjė, kor ons sied ont tou sava krieslelio ė targavuojės. Tuoks maluonos, rūpesnings ė gers senielis, apsėvėlkės kailėniems kelniems, apsėavės tuokiuoms pat žekiems, isėspīrės i dėdėlius klumpius, novargosės ronkas pasėdiejės ont medėnės, lėnkto galo lazdelės.
Matā, ka žėima rēks laukė targavuotėis, vėsa dėina ėšsiedietė, kėtēp neėšbūsi, sošalsi. Ė tēp ont omžiaus gala nu tuo paršalėma, ne kėtēp, bova igavės kažkuokė bjaurė kaulu lėga solinka nogaras kaulā, sosėtraukė kuojės, neliuob anū beėštėis, neliuob ont abejū bepaētė. Vėn so kriokēs.
Anam vėinam so būrio vākū bova dėdlē sunkē. Po pėrmuojė kara, ka nebturiejuom ne tam kartou kuo bepavalgītė, īr ejės ė obagās. Ka ė dėdlē rūpėnuos, nikāp nebgaliejė besodortė gala so galo.
Ka aš i tou tėtelė puotėgrapėjė dabā isėveizo, atsėmėno, kuoks ons bova rūpesnings ė kėik ons, jau būdams lėguos sojimts, mumis, sava vākās, liuob rūpintėis, mon tēp gerā ont šėrdėis pasėdara. Ė dabā senatvie, ruoduos, ka panuoriejos vėsumet gali prisėglaustė pri anuo, šėltā ė švelnē, ė vėn nu tuo atēt i širdi tuoks neapsakuoms geroms, ka gali būtė laimings vėn iš tuo.
Aš anuo tēp aiškē jau nebatėmėno, bet, ka isėveizi i tou puotėgrapėjė, viel vėsks atgīn prīš akis. Pamatau ė anuo šėltas, vėina ont ontruos sodietas ronkas, ė geras, primerktas mielėnas akis, ė ont kakto gėlėi ismegosės rūpesnēs pažīmietas raukšlės.
Kāp moni, dā vėsā mažėlelė, mėros mamā, atėdavė tuoms Būziems, nebatmėno. Neatmėno ė, ka tievs kumet nuors tėn būto atejės monės paveizietė, paklausės, kap mon īr... Bet dabā, ka tuo potėgrapėjuo isėveizo i anou, mon ons atruoda tuoks artėms, ligo Pondėivalė ronka būtom pagluostiusi patė šėrdi. Ė, pamėslīkėt, vākalē, kumet i galva teatejė ta mintės ka jau pati vėsā pasenau, ka jau laiks goltėis i graba... Tievs, vākalē, īr tievs, nieks anuo negal atstuotė.
Bebūdama pas tus Būzės, žėnuomās, dā vāks, dā nepaugosi, tēp ligo bovau ė primėršosi sava tieva, tēp ligo notuolusi nu anuo palėkau, ė ligo bovau atsėskīrusi vėsam laikou. Vo dabā, veiziedama i anuo paveiksla, ligo iš naujė so anou sosėtėkau ė pasėrokavau so anou. Tēp gerā palėikt mon ont šėrdėis, ligo šalėp tavės būtom atsėradės dā vėns gers ė artėms žmuogos... Kažkāp dar daugiau pradiejau soprastė anou ė dar daugiau pamėlau anou.
Ka mėrė mama, dā maža, pėnkiū metu, muni augintė pajiemė Būzės iš Alkū kaima. Pas anus ėšbovau dešimti metu. Iš mamas posės anėi priejė mums kāp ė gėmėnaitē.
Pradiuo muni augintė bova pasėjiemė mamas tievā Raišoutē. Tėn mon bova gerā. Bet vėina sekmadėini ta mona babūnė ėšejė i bažnīčė ė špėtuolie, iejusi pas sava pažīstamus, jiemė ė nomėrė. Tėn pri pat bažnīčės, ētont pakalniou i miesta posė, bova parapėjės statīts tuoks ėlgs pastats špėtuolė. Tėn ana ė mėrė. Ka tēp staigē galiejė mėrtė, musintās, kāp žmuonės pasakuojė, anā apējė šėrdės. Vo tas mona buočelios toukart jau irgi bova ont luovo. Ons ėr jau bebova tuoks sėlpnos, vo aš anuo slaugītė dā nederiejau, tebėbovau maža. No, ė pas anus mon nebėbova kāp bebūtė. Toukart muni ė pajiemė mamas ciuocė Būzienė. Jau anėi pajiemė muni i augintėnės.
Kāp šėndėin atsėmėno važioujo ratu galė, apdėngta so kocėnio dekio, ė vėn mėslėjo, kumet tam važiavėmou būs gals. Siediedama ratūs jau sopratau, ka kažkas īr neb tēp ė vėn šaukiau ė šaukiau:
Če ne mona nomā, če ne mona tėtielis, če ne mona tėtielis... Če vėsā ne tėi kelē... Vežkėt muni nomėi...
Matā, anėi bova pasakė, ka vež muni nomėi, vo aš veizo, ka vež vėsā kėtor. Ė aš vėn šauko ė šauko.
Ka jau aš tėik nešauktiuo ė ka mon neskaudietom šėrdės, tuoki Raišoutiu sosiedė, jau mon pažīstama muotrėška, sieduos i ontra ratu gala ė biški pavažiava so monėm karto. Vo Būzės doktie, Vuonė, kori bova atvažiavusi monės vežtėis, sied jau ont siedenē ož pormuona. Ana sied, laika atvarslus, vara arklius, pasakuo mon vėsuokius niekus ė nuor muni apėbuovītė, ka jau biški apsėspakajītiuo ė ka kėik pavažiavosi ta sosiedė, mon nematont, galieto ėššuoktė iš tū ratu ė pabiegtė. Ka jau ni vėina nomėškė šalėp nebėbūs, mon jau, nuori nenuori, rēkes nebšauktė ė būtė so anou.
Vo ta Vuonė mon, vākou, toukart bova vėsā svetėma, aš anou matiau pėrma karta. So tuokio nepažīstamo žmuogo važioutė aš nikāp negalio, baisiausē nenuorio, nesopronto, kor anėi muni nuor nuvežtė.
Muni vež, vež, vo aš vėn kriuoko ė kriuoko, ka muni negerā vež, ka aš nebėparēsio nomėi, nebmatīsio tėtelė. Matā, tuoki mėnka ropūžuoks tebėbovau, vo kāp gerā šėrdelė jautė, ka ne tėn, ne i nomus muni vež. Bešaukdama vėina karta atsėsoko ė matau, ka ratu galė tuos mona pažīstamas muotrėškas nebier. Aš ė viel ka palēdau iš naujė sava dūdas, ka, vākali, ta Vuonė nebžėna ni kou so monėm bedarītė. Arklius sostabdiusi tajėi muni ė šēp, ė tēp, vo aš kriuoko, ka ė laukā skomb. Paskou ta Vuonė pradiejė muni baidītė:
Vākali, nešauk, vo atbiegs vėlkā ė sojies vedvė abėdvė, matā, jau krūmā jod...
Aš veizo pruo ašaras i tus krūmalius ė tėkrā anėi bejodou. Ė dā daugiau ėšsėgondau. Jau toukart, ka tėi vėlkā jodėn krūmus, mon gers īr bikuoks žmuogos, ka ė ta Vuonė. Jau vėlkā baisiau ė ož anou. Ė aš po biški pasėkūkčiuodama notėlau.
Vo ta sosiedė mon nematont ėššuoka, ka jau aš nešuoktiuo iš ratu ė nebiegtiuo so anou karto. Aš vėso kelio važioujo vīviedama, bet nieka artėma če nebier ė torio važioutė so tou Vuonė. Ėššuoktė iš ratu irgi negalio pėlnė krūmā īr vėlkū ė vėn tas miediu šakas anėi jodėn. No, tēp po biški ė parvažiavuom i naujė vėita. Ta Vuonė tujau muni isėvedė i truoba, vo aš viel paleidau gerklė:
- Čė nier mona paponelė, če ne mona nomā!..
Ė, nieka nebveiziedama, pasėlēdau pruo doris i lauka ė tik dalī biegtė kor akis ved. Mon galvuo, matā, bova ilindusi mėslė, ka kamė nuors atrasio sava truoba, vo če, pas svetėmus žmuonis, aš nikumet nebūsio ė negīvėnsio. Matā, mon vėsā svetėma bova ta truoba ė atruodė, ka aš tėn būtė negalio.
Tēp ė prasėdiejė ėlgs mona gīvenėms naujuo vėituo.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama
