|
|
|
Ė davatka īr tuoks pat žmuogos
|
K E L M Ė |
ffffffffff
|
Monuojė „porta“ sodietės ė turinīs:
pavapaliuojėmā
dėinīns
poslapis
|
DIENORAŠTIS
1. 1936 metų ruduo Jau visa savaitė lyja ir lyja. visur baisiausias purvas, į klumpes semiasi vanduo. Negi jau atėjo ruduo? Vidrašių gandrai turbūt jau išskrido. lizdas tuščias ir taip liūdnai atrodo. Ir visas tas didelis namas tarsi pilku liūdesiu apsigaubė. Iš salono jau nebesklinda linksmos dainelės, nebegirdėti jokios muzikos garsų. Išvažiavo vaikai į mokyklas. Pasibaigė atostogos, o su jomis ir vasara. Liūdna ir man, baisiausiai liūdna. Jau greit vakaras, prieš mane du langai, tarsi dvi pilkos akys, iš kurių bėga ir bėga lietaus ašaros... Prisimenu paskutines dienas prieš išvažiuojant – mergaitės tvarkosi savo knygas, drabužėlius. Kiek gražių daiktelių jos turėjo, kokius marškinėlius... Aš turbūt niekada tokių neturėsiu. O Danutė pasakė, kad ir jos neturėtų, jei ne tetos. Yra Zūzana ir dar kita, kur Amerikoje gyvena. Be jų pagalbos ir mokintis negalėtų. Iš kur mama paimtų pinigų? Tėvas gi prageria kiekvieną uždirbtą litą. |
O juk ir mano teta „amerikonka“. Galėjo leisti ir mane mokytis. Ir šiandien pirmą kartą pajutau savo širdyje jai neapykantą. Neapkenčiu jos, nes mane nuskriaudė, aš turiu varganai gyventi. Žinau, kad tai nuodėmė ir nereikia jos laikyti širdyje. Nereikia, bet...
Oi, geriau reikia ką nors linksmesnio galvoti, nes netrukus verkti pradėsiu. Tik ką čia sukursi, kad vargų daug, o linksmumo bemaž nėra. Ne, tokia nusiminusi aš troboj ilgai nesėdėsiu, eisiu į kiemą nors šunį pašnekinsiu, su karvėmis pasikalbėsiu. Jos, žinoma nieko neatsako, bet mane tai tikrai supranta.
Va, jau prisiminiau vieną linksmą nuotykį. Užsirašysiu, kad neužmirščiau, galėsiu beskaitydama ne kartą pasijuokti. Tai buvo paskutinę savaitę prieš vaikams išvažiuojant. Vieną rytą atėjo ponia Vidrašienė ir pasakė, kad gausiu padėti duonos tešlą atminkyti. Jie kepa labai didelę duoną, bet visada minkydavo Daukšienė. Ji, pasirodo, apsirgo. Mergaitės porai dienų buvo išvažiavusios pas gimines. Man vienai minkyti sunku, bet Vidrašienė žadėjo surasti man padėjėją. Išlėkiau pasišokinėdama. Man patinka duonelę minkyti, o kokia jau skani yra ta žalia tešla. Mes duonos nekepame, tai duodame miltų, kartu iškepa ir mums.
Pasirodė ir mano padėjėjas Rapolėlis. Užmiegotomis akimis, susivėlęs, susiraukęs. Šeimininkė paliepė jam švariai nusiplauti rankas ir išsivalyti panages. Aš mazgojau rankas bliūde ir tryniau įjuodavimus, o padėjėjas vis aiškino – be reikalo toks šveitimas, nes kai duoną baigsianti minkyti, jos ir taip pabals. Aš jam atšoviau, kad savo panagių irgi nerakinėtų, nes jos išsivalys į tešlą. Ir vis galvojau, kaip man su juo reikės kartu dirbti? Jis didelis ir stiprus, o aš tokia menka ir jėgų ne kaži kiek teturiu. Bet nebuvo laiko kada galvoti, įėjo Vidrašienė dviem skarelėm nešina ir liepė gerai apsirišti galvas. Rapolėliui dar padavė ir prijuostę. Bet jis neėmė ir per pilvą persirišo rankšluostį. Kai atsistojom, tai gelda man pasirodė baisiai didelė. Turbūt buvo supiltas visas maišas miltų. Įdėjo kelias saujas druskos, porą saujų kmynų ir tada mes kibom į darbą.
Pasirodė, kad aš per maža. Kai sugrūdau rankas iki alkūnių į tešlą, tai gelda palindo man po pažastimis. Bet atnešė suolelį. Užsilipusi ant jo galėjau dirbti kaip reikiant. Tešla tirštėjo ir minkyti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Aš vos begalėjau ištraukti sugrūstas į tešlą rankas. O Rapolėlis su savo kumščiais minkė kaip su grūstuvais, miltai, kaip dulkės kilo aukštyn ir kėlė man pasiutusį čiaudulį. Bet kaip skaniai kvepėjo ta duonelės tešla. Aš sugalvojau paragauti ir atsikandau gabaliuką nuo piršto. Bet tuo pat metu tas dykūnas stumtelėjo mano ranką ir tešla ne tik užkišo man burną, bet užlipdė ir nosį. O mano abi rankos tešluotos, nusivalyti nėra kaip. Kramtinėju ir laižausi ir toks piktumas pašoko, kad paėmusi gerą gabalą kyštelėjau ir jam panosėn. Dabar gražūs buvome abu. jis taip pat laižėsi kiek tik liežuviu prigavo, o aš juokiausi, kad jo liežuvis toks trumpas. Pasišauk Kudlių, jis tau padės apsigerbti.
Netikėtai įėjo Vidrašienė ir pamačiusi mus tik suaimanavo:
– Viešpatie, tu mano. Esat tikri paršeliai. Judu besiterliodami nė ligi pietų nebaigsit minkyti. O kada aš beiškepsiu?
ffffffffff
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama