Į pagrindinį puslapį

 

Senmergīstė – skaistė gīvenėma simbuolis

 

K E L M Ė

 

 

Monuojė  poslapė  sodietės

 ė turinīs:

1. Aple savi

2. Žemaitėškė

pavapaliuojėmā

 

3. Mona draugės

dėinīns

 

4. Pagrindinis

poslapis

 

Gīvenėma aprašīms

       Eso gėmusi ė augusi vėina pati be sava artėmū žmuoniū. Bova nelėngvā gīventė, bet gīventė, niekor nediesīs, reikiejė. Mon nikumet, ka ė vargau, ni i galva nier bovusi atejusi mintės, ka gīventė īr prastā, ka neapsėmuok. Aš kuožna, ka ė patė vargingiausė dėina, liuobo džiaugtėis matydama līto, saulė, medius, žmuonis, gyvolius, paukštius – no vėsa matuoma ė juntama pasauli. Tas pats tebier ė šėndėin, nuors nebeso jauna ė tonkē vė i strienas ikimb skaudos dīgulīs.

      No maža dėrbau pas Latvėjės žmuonis, bovau somduoma.       

      Susėtaupiau piningū ė rusu laikās muokiaus Latvėjės aukštuojuo muokīkluo. Stodėjavau filoluogėjė, bet pabėngtė nepavīka, iš ketvėrta kursa išejau. Viel dėrbau.

      Paskou, jau nepriklausuomybės metās,  parsėkieliau gīventė i Lietova ė gīveno jau daugiau kāp dešims metu.    

      Begīvendama če sožėnuojau, ka īr pasaulie kompiuterē, ka gal par anus išētė psėžvalgītė po vėsa pasauli. Iš pėrma gerā vėskou apsėžėnuojau, apsėšpiegavuojau, nuvažiavusi i Šiaulius apsėmuokiau korsūs ė nosėpėrkau kompiuteri. Par tilipuona sosėjungiau so interneto ė dėdlē anou pamiegau. Nē mon berēk kuokiuos bibliuotekas nē kuo – sau siedo sava truobuo ė vėskuo, kuo rēk mona pruotou ė šėrdē, aš, pasėšvaistiusi po interneta, jemo ė atrondo. Tēp atradau ė „rašikus“, ė dā vėsuokius vėsuokiausius. Paskaitiniedama anū darbus, atradau ė žamaitėškā berašontiu. „No,– mės,– Barbelė, tau nieka gdaugiau ė nebrēk, turi sava ronkuos vėskou, kuo tik nuoriejē, aple kou vėsa omžio guoduojē“.

      Tėi kompiuterē ė kėtė su tou sukėbė dalīkā  mon nemažā kaštou, bet aš šēp tēp dā užsėmuoko ė pradiejau gīventė savuotėška, jau so kaupo vėsuokiu nuotīkiū prigarmiejusi gīvenėma. Mon nebier laika nuobodiautė, biegtė pas sosiedus plaktė lėižovė, a ištėsas dėinas siedietė kapūs ė galvuotė aple mėrosius ė lėkosius gīvūsius. Ne vėns dabā iš monės ė pasėjouk. Saka, mata, ta sena merga, nuors īr da ne vėsai nukvakusi, bet vėsai išejė iš pruota. Ana ont nieku kuožna mienesi leid tēp sunkē uždėrbtus litus... Bet aš nežado atsėsakītė sava naujūju ipruotiu ė lig pat, kol tik nospruogsio, siediesio sava truobuo ė kompiuteriousio...

      Lietovėškā ne kažė kėik temuoko, diel tuo vėskou, kou rašau, rašau žemaitėškā. Bet ė tou tarmė, negalietiuo pasakītė, ka rašau be klaidū. Pasėtaika, ė nemažā. Bet, mėslėjo, berašiniedama tuobuliesio ė pramuoksio vėn geriau.

      Vo internets, pasėruoda īr tuoki vėita, kor neišlēsdams ni dėtka, gali, kāp kuokemė laikraštie a žornalė, spausdintėis. No ė aš mieginsio, ka ė žemaitėškā, šī tou paskelbtė.

      Ė dā vėns svarbos dalīks īr mon iškėlės. Pryš kuokius ketoris metus mėrė mona gera draugė Teklė. Ana gīvena Lietovuo ė vėsa omžio pribiegdamuos rašė dėinyna. Ana tou sava rašīma bova be gala isėmīliejusi. No, daug neapsėrėksio pasakiusi – kāp kuoki čiauškonti maža vāka – ė anam īr daug kou pasėpasakuojusi. Ė, mona akims, gan iduomē.

      Ta vat, anuos paskutinis prašīms ė nuors bova, ka aš tou anuos dėinīna paskelbtiuo, ka anou parskaitīto Lietovuos žmuonis. „Kāp aš, pati būdama varga pelie,– mėslėjau toukart,– galio kou nuors paskelbtė. No jau išlēstė kuokė nuors kninga. Ni iš tuola...“ Bet, žėnuomās, aš balsē tuo nepasakiau.

      Vo, še sau, atsėrada internets, nemuokamā gal gautė vėitas, ė aš anuos tou pažada, je dous Dėivalis laika, ka ė ne ont mums iprasta puopieriaus, jimsio ė paskelbsio.

      Ana jau rašė ne žemaitėškā. Ė tus anuos ožrašus, kāp jau īr ė parašītė, po biškilieli skelbsio lietovėškā. Bet, ka pasėveizo – šėrdės baiduos. Īr septīnė stuoriausė sasvėnē, kumet aš, neipratusi rašītė, anus atmušio? Bet vės tėik mieginsio, negalio jug tēp, be niekor nieka, jimtė ė vėskou numestė.

      Ta va, kāp jau sopratuot, eso ne tēp tuolėi no pėnsėjės, pasėlėkusi nežanuota sena merga. Gyveno netuolėi Kelmės ė eso sosėjungusi so vėso pasaulio ė so tās, korėi skaitīs muni ė kurius skaitīsio aš.

      Jē jau kam rašīsio kuokė pastaba, ta tik žemaitėškā, ė jē rašīsio, diesio vėskou atvėrā, tēp, kāp mon, nedaug kou teišmanontē kaima Barbē, atruodīs. Jē kou užgausio, iš onksta prašau, ka stleistomėt ė ėlgā nepīktomėt.


               Į pagrindinį puslapį

              Parašykite man

                  © Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama