|
|
3. Augau ė darbavaus
Be Vuonės anū bova dā vėina mergātė Magdė, dom metās vīrenė ož muni. No ė paskou vedvė, nuorint aš dā ė mėnks vabalielis tebėbovau, jau tēp sosėrokavuov ė sosėdraugavuov, ka nimaž neapsisinkont ė nepardedont, gal sakītė, vėsam omžiou. Iš kažkor vedvė pramuokuov luoštė kartuoms. Sosėsiesiav sau aslas vėdorie ė luošav. Dėdliuojie truobuo bova baltas, švarē ėšplautas medėnės grindis. Tiktā šalta ont anū liuob būtė, bet, ka pruo longa liuob ispīs saulelė, tā nieka, liuobav sošėltė. Sosiesiav tuo saulie ė luošiav tūkstontė.
Vėsā be juokė darba, ka ė mažas, nebovuov. Če tujau rēks bolvės kaištė, miediu parneštė, če vėštuoms lestė pabertė, šoniou laktė pataisītė ė išneštė... Vo ka jau biški prakotau, jau ganiau kiaulės ė žousis. Paskou, dā vieliau, anėi pradiejė somdītė kėta pėimenė, vo muni pridiejė pri mergės. Jau bovau ož posmergė ė darbavaus karto so anou.
Mon nu pat maža vāka reikiejė darboutėis. Ėšsėvariusi ganītė gīvuolius grētā vėn ėšalksio jiestė. Vo jau rodėni tonkē vėn basas kuojės šėldīsious tuo pelkelie, kor pasėšlapinsio pati a kuoks gīvuolīs. I rodėni, ka jau naktimis prasėdies šalnas, tik dėinuos godromelie kāp reikint tesošilsi, teatsėgaus basas kuojės, vo tēp vėn sošalosės ė sošalosės.
Gīvuolius liuobam dar ganītė, ka jau ė šaltė pradies. Bjauriausē liuob būs rītmetēs: žuolie sošalosi, kėita, apējosi balto ė rontīto ledėnės šarmuos barzdelė. Beētont paskou gīvuolius liuob be varda gels kuojės. Ne tik kuoju skūra, bet ė kaulā. Ka nerēkto biegtė paskou gīvuolius, dā galietomi anas sošėldītė aptūposi po jopelė, bet vėsa bieda ta, ka tėi gīvuolē nestuov vėituo, vėn rēk anus pagainiuotė. Tad tori biegtė ė biegtė par aštrė, iš naktėis pabalosė ledėnė žuolė. Tik i dėinuos vėdori saulė liuob atėtėrpīs naktėis šalna ė jau tik toukart galiesi biški atsėgautė.
Turiejau ė klumpelius, ė vėlnuonas žekelės. Bet vakarė, gindama gīvuolius nomėi, ka jau būs atšėlė, anus palėksio laukė. Jug, ka geni gīvuoli, iš paskuos rēk biegtė grētā. So klumpēs tėik nepabiegsi. Anus tori pasėjimtė i kliebi ė tompītė. Maišėlelė neturiejau, ta ė palėksio anus laukūs, kamė po krūmalio.
Ganīsem gīvuolius riežiūs. Če vėitas tier siaurā, tad vėn biegsi ė biegsi, sauguosi, ka kor neiēto, nepadarītom ėškadas. I dėina saulė išėlda žemė ė žuolie atsėgaun. Tus klumpius palėikti kamė nuorint pakrūmalie, vo paskou, veiziek, dar ėr ožmėršti, kamė anus bēsi palėkės... Rīta meta basa leki pri tū klumpiu, jau iš paskotėniūju ėiškā tuo pasiotosė krūmalė, ka vėsā tuos kuojės nenogeltom. Tonkē vėn liuobo privargtė ė prišaltė iš sava vaikėška dornoma ė ėšsėblaškīma. Nieks neliuob patartė kāp īr geriau.
Pavasari, ka jau liuobo ėšsėvarītė tas karvės i ganīkla, vėn ėlgiesious nomū. Ė ne tik aš, bet ė karvės, ė tuos ėlgiesės. Ka jau mon atneš pėitus ė paskou ta Vuonė ēs atgal, aš tū karviu negaliesio noturietė ni so dėdliausio mėito kap be galvuos pols paskou anou nomėi.Kāp kuokės gīžkaklės tik tīsė, tīsė jau ė maun kor anuoms rēk. Vo mon ta dėna būs ėlgū ėlgiausė, ėlgesnė ė ož mienesi... Va kāp tatā atruodė pėimėneliou dėina... Kartās, ka jau dėdlē soskaudies šėrdės ė nebgaliesio beėškėntietė tuos vėinatvės ė tuo bovėma so karviems, sosėrėisio kamė ont kėiselio ė kuokė valondelė pakriuoksio. Matā, jau atejė tuoks laiks, ka liuobo nuorietė būtė tuo Būzės nomūs. Jau anėi mon bova pasėdarė artėmė, vo sava tėkrūsius nomus, kor gīvena tievs ė aš bovau gīvenosi, jau bovau geruokā primėršosi...
Karvės tonkē vėn ganiau mėškūs. Dėrvuos, kor vėskou siejė ė kor krūmaliu nebova, retā komet. Dėrvas tebėbova padalītas riežēs, platoma par dvė tuokės kāp mūsa truobas. Vākali, nier tam gīvuoliou kamė ni apsėsoktė. Anuo galva būs tava žemie, vo oudėga jau iēt i sosieda... Vo ilgībė būs tū riežiu, atsėstuojės gala nikāp nematīsi. No, panašē tēp, kap ka atsėstuotomi ė veizietomīs i vėiškeli. Diel tuo mon geriau liuob būtė ganītė Būzės mėškė.
Vėinuo mėška posie bova dėdlē šlapės vėitas. Ė ta posė vadėnuos Rūgšpelkiems. Ka jau tėn ganīsio, karvės jies, jies ė tik šmūkšt ė ismoks lig kelė. Bet ė ismokosės jies, jies, kol aplinkou nojies vėsa žuolė, no ė toukart viel šuoks i vėršo, viel ismoks ė viel jies aplinkou, kol nojies. Karvės bova pripratosės ė liuob nebėjuos, ka vėršou īr tuoki minkšta marmalīnė. Anuos liuob ožoustė, ka če negėlėi tier ė vėn liuob brės ė brės i tou pelkė pajiestė ėlgesnės žuolies. Anuos lėptėnuos iš tuo dumbla jau nikāp nebgaliejė beėšlėptė, tėik aukštā kuoju nikap neliuob bepakeltė, tik šuoktėnuos paplīkt, paplīkt. Tēp bešuokėniedamas par dėina ė prisėjies. Aš so anuoms karto neliuobo brėstė i tou pelkė. Anuos jies, jies ė, ka jau prisėjies, patės parēs ont tuos kėituos žemės, kor aš anū liuobo lauktė.
Ė tēp be partraukas pas tus žmuonis praganiau karvės kuokius septīnis metus. Saulelē tekont ėšsėvarīsi, ka nosėlēd parsėvarīsi. Valgītė ėšsėnieši vuobolū ė dounas, ė vėskas. Daugiau nieka nedous. Ka pristuojau pas kėtus žmuonis, sopratau, ka anėi dėdlē prastā tevalgė. Do karto eso palėkosi ė be pėitu. Viešpatie, akis žaliou tėik išalksio valgītė. Vėina karta ožmėrša ė nieka neatnešė, vo ontrouji - Vuonė atejusi monės nikamė nerada. Aš ganītė karvės toukart bovau nosėvariusi kėtor. Ana biški pašaukojė, paklīkava ė padiejė tou kanelė po krūmalio, vo pati noguoglėna nomėi. Aš tuos kanelės tēp ė neradau.
Rodėni ne vėina karta liuob pasėtaikītė ė līnontės dėinas, pėl ė po biški, po biški tavi kiaurā parmerk. Ė toukart vėsa esi kiaurā šlapi. Stuovi stuovi, sosėtraukosi po kuokio krūmalio a medio, ė iš tuo sostingėma pradedi nieka nebmatītė, nieka nebsoprastė. Vėsas ronkas, kuojės, galva īr tuokėi apmėrė, paršalė ė nebgali anū bepajudintė. Vo akies atsėrond tuoki tomsē žali spalva ė tarp krūmaliu laukīmies šuokėnie ė vīniuojės tuokėi rodė vėrbā. Ta iš anū pasėdara kuokėi par žemė rėitou tekėnē, ta pavėrst parsėšvėitontēs velnātēs, ė anėi sosėkėbė ronkuoms aple krūmus tronk šuok vėsuokius ratelius.
Vo jug ė tou līnontiojė dėina nu rīta bova puikiausi, saulė linda iš retū debesū ė švėitė tēp, ka ė žemė nu tuos šėlomuos garava. Vėsė mėslėjė, ka saulė žemė vuoluosės ė nieks mon nieka nu lītaus neīdevė. Vo paskou sau baisiausē atšala, pradiejė lītė. Vo nieks, ka ė tuokė dėina, diel tavės i ganīklas jau nēs, ė par pėitus sausa drabužė neatneš. Būk ė verskės kāp nuori. Vo je ė atnešto, kou tas pakabints ont petēs zoparinis maišos begal padietė jug nu galvuos lig kuoju esi varvonti.
Kėta karta nikuokiū parasuodninku ne pluoščiu nu lītaus nebova. Vo rasintās kamė miestūs ė bova, bet mes anū nežėnuojuom ė matė nebovuom. Liuobam pajimtė maiša, anou par posė ilėnktė i vėdo, ontsėmautė ont galvuos ė, kol tou maiša parmerks, būsi sausos. Vo je lītos tou maiša jau parmerks, ta ė būsi vėsa dėina nočioškės ė sošalės.
Je, parejusi nomėi, nu vakara drabužiu nepasėdžiausi, rīta meta vėlksīs so šaltās, šlapēs, i raga sostīrosēs. Kėtū netori, tik tus vėinus. Je jau ontroujė dėina neblīs, ne bieda ėšdžiūs ont kopro, vo je līs, tēp ė ganīsi parmėrkės ė sošalės po kelės dėinas iš eilies. Ka tau kas nu vakara būto pasakės, patarės:
Vākali, pasėdžiauk sava drabuželius, jug rītmetie tās patēs viel rēks vėlktėis
Nieks nepasakė, vo patē tuokė sopratėma nebova. Parēsi novargusi, sošalusi, pavalgīsi šėlta večerė, dā rēks bolvės šeimīnā nokaištė. Vo paskou ikrėsi i luova, šēp tēp sošėlsi ė tavės jau nebier. Dā gerā, jē vakara galou tau kuokė ėlga darba nesogalvuojė. Sogalvuos siediesi akiū nebėpakeldama, vuos nolaikīdama sunkius kap švėna pripėldītus akiū vuokus ė galvuo tebūs tik vėina mėslelė ka tik grētiau praēto tas vakars, ka tik grētiau galietiuo šuoktė i luova ė nokrėtusi ožmėgtė. Aple šėloma negali ni pamėslītė. Vėn nu tuo tujau pat gali ožmėgtė ė novėrstė nu krieslalė i asla. Atsėtėks tēp, jouka iš tavėi šeimīnā ožteks ėlgam laikou...
Ė, kol tik jau karvės ganiau, vargau ė vargau... Pėimėnavėma laiks somdėniou īr pats sunkiausis. Tebesi dorns ė sėlpnos, nieka nežėnā, vėskou ėšmuoksti tik toukart, ka bieda kelės dėinas paspaud, vo kartās ė kelės nedielės tau ont sprondo pajuodėnie.
Vāko būdama turiejau vėina dėdėlė bieda. A nu paršalėma, a nu kuo ni dabā negalio soprastė. Vėn liuobo naktėmis primīštė luova. Vakarė prisėdīšio potras, atgolsio baisiausē parvargosi ė paršalosi, ė, ka jau imėgsio, tā rīta meta, ka jau kelsious, vėsos siedninks so šiaudās ė mona marškėnelē būs varvou.
Posrītē vėsumet jau liuob vėrs kuošės so taukās, būs rūgšta pėina, vo večerē mašinavuota pėina kroupīnė arbe konkuolīnė. Prisėsriebsi tuos potras, vo nakti jau ė esi šlapi. Nieks ont monės ož tou dontėis neliuob grėižtė ė nepīka, bet nieks ė neveiziejė, ka aš če jau golio kiaurā šlapi. Nerūpėnuos kāp to jau tėn nuori, tēp ė šlapinkės, tēp ė goliek.
Vėina karta nakti atsėbundo ė mon kažkas tēp liguo negerā so tou ožpakalio, liguo kas kond, liguo kou. Grēbo so ronko, kažkas minkšts painiuojės aplink pėrštus ė aple šlaunis. Išsėgondusi ožsėdegiau lėmpa ė matau, ka pėlnė šiaudā tėis nogaro prilindė tuokiū baltū kėrmėnū. Kėik begaliedama sograibiau, sograibiau anus i saujė ė išmetiau. Biški patraukiau sausesnė drobolės vėita ė viel atgoliau. Ėšsėbaidiosi tū kėrmėnū pu tuo jau nebgalio beožmėgtė. Paskou pasėtaisiau golietė ont soulalio. Matā, nu tuo šlapėma anū prisėveisė pėlna luova. Ė nakti, ka jau sošėla, anėi sau lend pri monės ė bjaurībės dā kondžiuo mon rėitus. Jug ne aš pati liuobo džiuovintė tuos luovas, ne anėi. Ka bėnt būto patarė... Tēp tatā ė guliesi, kėik jau tėn guliesi...
Vo kėik vėsuos luovuos bova tū blosū kas tou begal ė pasakītė! Ė kāp anėi liuob so monėm apsėkėistė, galvuojo tonkē, dar ė dabar nikāp negalio soprastė. Jug liuob smėrdietė ta mona luova baisiausē. Vo aš jug guliejau ne kuokiuo premėnie, vo tuo patiuo vėrtuvelie, kor anėi liuob vėrtė valgītė, kor če pat, pri stala, sosiedė ė valgīs. Musint, jau anėi bova dėdėlė matozuolē, navalas, jau tėkrė kaima baurės. Tėn, pas anus, tvarkuos nikamė nebova. Nedouk Dėivali, pas tuokius olžus kam nuors gīventė tēp, kap aš toukart ka gīvenau. Negal bebūtė baisiau.
Ė aš neatmėno, ka par vėsus tus metus muni būto aplonkės kuoks nomėškis. Nieks neatejė paveizietė, kāp mon če īr gīventė, kāp muni augėn. Matītėis mėslėjė, ka jau pas gėmėnaitius stuovo, tā mon jau prastā negal būtė. Vo mon liuob būtė tėik varga, ka bėigts. Bet je ė būto kas atejės, a kas būto bovė kėtēp? Nieks. Jau nu pat maža bovau paleista gīventė pagal sava sopratėma kāp to nuoriejē, kāp to galiejē, tēp ė sokās, tēp ė tvarkēs.
Tėi mona šeimininkā liuob laikītė po pėnkės-šešės karvės, po pėnkiuolėka aviū. Laikė arkliū. Je kamė kuoki duobėlū dėrvelė ė bova, pėrmiausē anou noraišiuos so arklēs, vo paskou jau tėn lēs karvės. Vo kėtuos dėrvuos ta žuolie teliuob būtė kap zoikė oustā. Pagal tou žuolė tetrīška ė tas pėns pardoutė liuob ėšveš tik po vėina kana.
Pats Būzė bova dėdliausis pėjuoks. Bet, ka ė gėrtiausis būs, moštėis ė bartėis nikumet nepols. Bova taikos žmuogos. Ta pati biški pabombies, pabombies, bet jau dėdėliū biedū anodom nebova. Ana, grīždama iš miesta, vedvėm so Magdelė vėsumet nopėrks baronku, saldainiu ė padalīs abėdvėm par posė. Vo je mažiau teturies, ta mon dous, vo Magdelē ne. Matā, bova geruos šėrdėis muotrėška ė monės tuokiuos vėituos jau nikumet neskriaudė. Tėkriausē ana gerā žėnuojė ė turiejė sopratėma, ka mėnkiausė skriauda tuokė vāka, kap aš, akies pavėrst i dėdliausi kalna. Ė ana nikumet tuo kalna nepīlė, vo tik sklaidė, ka anuo vėsā nebūtom. Aš ė šėndėin neužmėršto tuos Magdės muotinas geruos šėrdėis, tuokė nuošėrdė ontruojė žmuogaus atjautėma. Dar ė dabā, ka noēto i bažnīčė, vėsumet ož anou pasėmeldo. Ne vėina karta ož anuos dūšelė eso ė mėšelės ožpėrkosi.
Dabā sopronto, ka anėi bova dėdlė netvarkingė žmuonės kliunkē ė matuzuolē. Bova aplēstas anū truobas, laukā, gīvuolē, vėsos gīvenėms. Ons daug gierė, maž kou terūpėnuos, ė anėi, ka ė valdė žemė, sunkē tepragīvena. Anuos bova cielė dvėdešim pėnkė aktarā. Jau būtom užtekė dėdlem ė geram ūkiou, vo, a matā, teliuob somdītė tiktā pėimenė. Ė, ka tik biški prakotau, tujau pat pradiejau ganītė anū karvės. Anodo pačiodo turiejė do jau paugosio ė vėna dā maža vāka.
Ta Magdė, so koriou karto augau, dā tebier gīva. Kāp vedvė jau susėtėkuov, vėina pri ontruos beaugdamas pripratuov, tēp par vėsa omžio so anou ė nebėparsėskīriev draugavuov ė tebdraugaujav. Ana gīven Klaipieduo, bet kuožna vasara parvažiou če, pas sava mamas pažīstamus, ė vėsumet pasėvadėn i svetius muni. Ė šēs metās bovau noejusi paveizietė pas tus žmuonis, bet ana nebatvažiava. Jau senīvs omžios. Gal sosėrga, gal kas kėts atsėtėka... Pėrmiau dā liuobav ė laiškās sosėrašītė, ė so švėntiems vėina ontra pasveikintė, bet dabā jau nieka nebrašuov, abėdvė pasenuov, nebiveizav i tus puopierius, nebklausa pėrštā, kā ė parašā, ontros nieka nebgal besoskaiītė.
Kāp toukart anėms bova sunkē gīventė aš ni papasakuotė nemuoko. Musintās vėn ė vėsks anėms ejė i nuostuoli. Pamislīk, ka ė apsėdarītė tuos paugosės anū panas par vėsa vasara teturies tik vėina lopatė jopėlelė. Aple savi aš jau nieka ni sakītė nebgalio. Ka tau kas po tou jopelė pasėvėlktė kuokės kelnės douto, kuokius duoresnius marškinius tuokiuos nē maduos, nē mėslelės bova. Turiejē tik vėina marškuona ėlga jopelė, ė vėskas. Ne kas kumet anou liuob plautė, ne nieka. Kāp jau ontvėlkā, tēp ė benosėvėlksi, ka jau iš anuos bebūs vėinas drėskanas ė anou jau rēks mestė laukuonās.
Ka jau ejau i muokīkla, tā ont tuos jopelės turiejau ontsėvėlktė dā tuokė tomsē mielėna mėlėnė sermiegelė. Tās laikās iš krautovės nieks nieka neliuob pėrktė, vėskou liuobam sosėverptė, išsėaustė ė pasėsiūtė patis. Musintās, tuo krautovie tuokiū vėsuokiū, kuožnā dėinā reikalingu dalīku, toukart ė nebova. Pri jopėlelės dā liuob pridietė medėnius klumpelius, vėlnuonas žekelės, ė īr vėsos tava drabužis. Anuo turiejė ožtektė par vėsus metus ė darbou, ė švėntā dėinā.
Kėimė, netuol truobuos, auga puiki lėipa. Ė trīs sostuojė nikāp negaliejē anuos apkabintė. No, kuoki lėipa bova kas iš kor beatvažious, liuob biegs apkabintė anuos. Bova dėdlē aukšta, ligo so trim apvaliuom vėršūniem, vo jau drūkta drūkta. Vasara vīrā, sosiedė po tou lėipo, tins dalgius. Bova dėdliausi ūksmie ė viesa, vo jau ka sožīdies, ta nu tuo medaus kvapa vėsuo žardėinuo nebėbūs kou kviepoutė, trūks uora. Vo iš tuoliau pasėveiziejos atruodė, ka īr ne žėidā, vo kažkas atejė ė i vėsas šakas pripīlė saulie spindontė grozdė geltuonoma. Ė, kol jau nožīdies, ta dėinuovėdēs anuo ūš tėik bėtiū, ka atruodīs, ka aple tavi īr sostatīts šimts avėliū ė vėsas bitis ož karta ėšliekė ė sokas aple tavi. Tebstuov akies ta lėipa mon lig pat šiuol.
Truobas bova senas, roustėnės. Vėinamė galė bova dėdliuojė truoba, kėtamė alkierios ė vėrtovė. Parētama premėnie bova tėis truobuos vėdorio. Iš vėinuos ė iš ontruos truobuos posės bova doris. Tėis premėnies vėdorio bova itaisīts platos kamėns. Tėn vasara liuob vėrtė valgītė. Pakabinsi ont kablė ož kompa katėla, ožkursi po anou ogni, korstā po biški so sausās vėrbās ė verdi pėitus. No tēp, kap ka dabā laukė verd valgītė turistā. Vo kamėna vėršou, tēp jau paaukštā, musintās, ka kuožnos negalietom prigautė, dā būs pakabintė vindzietėis mēsa ė lašėnē. Ana tēp po biški ė pasėrūkīs, ė par vėsa vasara pri anuos nelīs nikuoks gīvis. Tuokėi kamėnā seniau liuob būtė vėsuos kaima truobuos.
Tik pėrtėis neturiejuom ė diel tuo vėsumet mums liuob trūktė apsėgerbėma. Tuoliau nu truobuos bova klietės, pri anuos tēp ligo snaudė sens klevs, vo anuo apatiuo bova dėdliausė skīlie. Tėn isėlindės liuob golies mūsa šou. Turiejė anėi tuoki taksi ė vedo so anou liuobav gerā sogīventė. Ka jau pradiejau ganītė karvės, aš vėn anou vesious i ganīklas, ka nebėjuotiuo vėina būtė mėškė ė nebūtom mon tėn dėdlē ėlgo. Ons muokīts nebova, bet, ka jau pasiundīsi ont gīvuolė a ont kuo kėta, tā pols kap patrakės. Vo jau ka aš biegsio ė ginsio tou karvė, ta ons ont tuos karvės pols vėsuoms ketoriuoms. Vėsa žardėina pri nomū bova aptverta medėnė tuoro ė iētė a ivažioutė i anou galiejē tik toukart, ka atsėkelsi platius vartus. Patemė žardėinas vėdorie auga dėdlie, platiausio vainėko saldėnė vuobėlės. Je jau praalkės pavalgīsi tū vuobolū, ta tujau tau parodous vėsa borna ė vėdo tēp sotrauks, ka paskou i tou vuobola nebnuoriesi ni paveizietė. Bet toukart anėi mon bova skanė ė tonkē vėn aš anus valgīsio ė valgīsio. Ka jau paugau, anėi mon nebėpatėka, anėi liuob atsėdous alksnio.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama
