|
|
5. Muokīkla
Kuokiū aštouniū metu pradiejau ētė i pėrma skīrio. Muokīkla bova pas ūkininka, ētė liuob reikies kuokius do kėluometrus. Tėi muokslā, matā, prasėdies, ka jau nebgaliesi beganītė gīvuoliū, ka jau ožšals. Karvės oždarīs i kūtalė, vo mumis ėšvarīs i muokīkla. Ė ēsem, jau muokīsemuos lig balondė, kol nerēks dar i ganīklas aviū gintė. Ejau dvė žėimė. Ė toukart mon sāsvėnius, paišelius, kningas ė plunksnakuoti so plunksno davė valdė. Aš bovau našlaitė. Kėta karta tėik ė tebova – sāsvėnielis, kningelė ė paišielis so trintoko. Ė vėskas.
Mūsa muokītuojė bova dėdlē puonėška. Ek to, žaltī, kas anuos duo mondroms bova. Tatā pasėšauks i muokītuojės kombari ė būs kuoks mažītis šapielis ont grindim:
– Tai paimk tą šapelį ir nunešk į šiukšlių dėžę...
No, ė jau muokėnīs lėnksės, pajims ė neš tou šapieli i diežė.
Muokīkluo bova dėdlie švara. Vėsor ė vėsks bova tvarkuoma pavīzdingā. Ta muokītuojė bova panelė Drazdātītė Olimpa. Pėrmuojė mona muokītuojė. Vo ontrās metās jau bova kėta. Muokiemies skaitītė, rašītė, vėsuokius oždavėnius sprėndiem. Aš gerā liuobo skaitītė, vo jau so oždavėnēs ne kažėn kas – neturiejau galvuos. Mums toukart pažīmiū nieks nerašė, neatmėno ne pėnketu, ne dvejetu... Tēp ejuom sau ė muokiemuos be kuokiū pažīmiū.
So tou ejėmo i muokīkla mon bova dėdlē vargingā. Par vėsa šalta žėima ēsi be kielniu, tik so ėlgo jopelė. Vo laukė speigā ė tava plėkė rėitā šal be varda. Galva aprėš so dėdlė stuoro kosko ė par petius tavi so anou pažabuos. Kuožna dėina reikiejė ētė par tuokės pelkės ė tėn bova ont tuokēs sokrīžioutās mėitās geruokā nu ondėns ė nu žemės pakelts pluons ė ėlgs medėnis lėpts. Kartās, ka jau būs pu lītaus, nu tuo lėptelė beēdama noslīsio, sošlapsio kuojės vuos ne lig pat šakoma ė tuoki tatā šlapi noēsi i tou muokīkla. Gerā, ka mūsa mokīkla bova šėlta ė kol nomėi rēks ētė, aš jau bemaž ė ėšdžiūsio. Valgītė viel – iš nomū kas īdevė, kas neīdevė. Ne kažė kou – tik sausa douna. Bet so monėm karto i tou klasė ejė trīs seseris Galdėkātės. Anū tievā iš kažkor jau pajota, ka aš če eso parejusi gīventė ė ka niekam nerūpo. Ta tuos seserelės pasėkėš po kvartūgo kuoki dounas kousnieli, kuokė kresnelė mēsuos ė sakīs:
– Adė, grētā akšėn šėn.
Ė mon tujau anuos dous pajiestė. Anuos jau žėnuojė aple muni. Žėnuomās, žėnuojė ė vėsa muokīkla, bet kėtė jau i muni neveiziejė. Vo tuos seseris muni vėn liuob atsėmins ė nepalėks nevalgiosės.
Kėta karta iš tuokiū vākū kap aš nieks nedīvuojies, tuokiū bova daug. Dėdlē lopats bova vėsū žmuoniū gīvenėms. Liuob būs ė tū otū – rieblėnies anuos mums par apkaklės, galvas, vo tėi geriau begīvenou vākā tujau pat ruodīs i mumis so pėrštās. Mona galva, ka pėrmās metās ejau i muokīkla, bova pėlna nėižū. Tēp bovau aptekusi nėižās, ka ni plaukū nebėbova matītė. Vo po tus nėižus tuos utis tik soksės, tik kušies. Jug ruoduos, ka po biški liuobam ė kariautė so anuoms, bet nikāp neliuob galietė nu anū atsėkratītė. Korės bronts tėn mumis bova apsiedės, aš ni dabā negalio soprastė. Tuoks dėdliausis būsėns, ka ruoduos, vėsė esam paskotėnē valkatas. Vo jug gīvenau ė darbavaus ne šēp jau kamė, vo pas stombius ūkininkus.
Vakarās, ka jau ėšdegs ognės ė būs tū rauduonu karštū ongliū, liuobam nosėvėlktė marškėnius ė parlēstė anus par tou ongliū karšti. Marškėnē nedegs, vo tėi gīvē pakaitė bėrs ont tū ongliū ė ka spruogėnies, ka traškies, ligo kas šaudės būtom. Tēp ė ėšportėnsi tus sava marškėnius ė kėtkou, ė po tuo jau būs daug geriau. Bet žėnuomās, tēp jau būs ne kuožna vakara, tik toukart, ka jau nikāp nebapsėgaliesi so anuoms. Matā, mums baisē trūka pėrtėis. Ka nuorint vėina karta par mienesi būtomem galiejė kāp žmuonis nosėmaudītė, ta jau būtom bovė kėtēp. Vo dabā maudiemies tuokemė dėdlemė kobėlė ė tik prīš dėdliuosės švėntės. Ė kuoks jau tėn maudīmuos liuob būtė, ka vėsė plioškorsemuos tamė patemė ondėnie. Tam pastaroujou bebūs grīna potra, vo ne ondou.
Ė mona ronkas tās metās bova soskio apejosės. Tėik liuob nėižies, ka nebėškėntiedama pradiesio drėngtėis ė par pamuokas. Ka jau liuobam ētė kuokius ratelius a žaisem sosėkėbė ronkuoms, ta monės ož ronkā vākā bijuos ė pajimtė – kap kuokė invalidė jims jau ož ronkuovē a ož kėta drabužė vėita... Ož patiuos lepšės jau bėjuojė – ka neprikėbto tas soskis. Po biški tās nėižās mūsa šeimuo bova apsėkrietė ė kėtė, bet jau ne tėik dėdlē kap aš.
Par vėsa meta liuobi soktėis vėn po laukus ė po laukus, nugairins muni viejē, nolīs lītā, kuojės ė ronkas būs baisiausē sospruogėniejosės, iskėrdosės, jau ė be soskė ožteks tū vėsuokiū idrieskėmu ė kėtkuo. No, vo ka pri tuo prisėdiejė dā ė lėga, ta kuo jau ė benuorietė – ont monės švariuos skūruos nebėbova ne mažiausė luopelė – vėsa bovau panaši i beskūri nėižū lobo apejusi padara. Paskiau po biški nosėkratiau tou lėgo. Ėlgā tepiaus so vaistās. Par kuokius metus ė ėšsėgīdiau. Matā, kou reišk tas vāka dėdliausis gajoms. Anam tik biški pėršta pridedi ė ons jau īr svēks, jau anam nieka nebrēk ė nieka nebtrūkst, jau nu vėsū lėgū īr pabiegės, pasitaisės.
Vėina karta ta ūkininkė, pas katrou bova muokīkla, ka jau galvuo nėižū nebėbova, mon tou galva so tonkiausiuoms šokuoms ka ėššokava, ka ėššokava, ėšgrēbė laukuonās tus gīvius ė pasakė mūsa Vuonē:
– Šī pat vakara parvėlkėt tam vākou marškėnius, je īr kāp, nomaudīkėt...
Po tuo, atmėno, mon palėka tēp lėngvā, gerā, ligo būtom kas iš apkaklės ėštraukės kuokė dėdliausė nuotrīnės šaka, katra be parstuojė tvėlkė vėsa apkāklė ė nogara. Nebreikiejė i galva bekėrstė nagū, ne par kiaura dėina šinkiuotėis. Ka aš ė dabā dā pamėslėjo, jau kuokėi šotėnas tuo vėituo bova tėi mona gaspaduorē, nedouk Dievė.
Mon dabā ka kuokė otės kamė atsėrastom, aš nežėnau, kor nodingtiuo ė kou padarītiuo jau tou patė mėnota. Jau, musintās, par nakti ė par dėina nemėiguojosi būtiuo, bet aš anuos nesonaikėnosi negalietiuo begīventė. Vo toukart, a matā, nieks nedīvuojies, pri tuo vėsė bova pripratė. Dabā īr kėtė laikā ė jau pri daug švaresnė gīvenėma vėsė esam pripratė.
Vėsa mūsa muokīkla bova vėinuo truobuo. Noj, vėsė ketorė skīrē. I tou muokīkla ēs jau bemaž paugė, jau vaikē, mergės. Anėi jau vėns kėtam liuob ė pamerktė, ė kou... Jau panas, kavalierē, jau vėns aple kėta mėslīs pasėlaižīdamė. Vo aš toukart tuoki nedėdėlie tebėbovau, tuoki ožskordosi. Siediejau pėrmamė soulė. Ė po dvijū metu ė tėi patīs muokslā notrūka, nieks i mokīkla monės neblēda. Reikiejė dėrbtė, reikiejė padietė nomūs. Bet aš pati šėrdie jau gailiejaus, ka nebgalio tuoliau bemuokītėis. Ė ta muokīkla mon bova dėdlē gerā. Beēdama ėšmuokau skaitītė, rašītė, soskaičioutė. Dar ė dabā aš ont galvo sosėskaitlioujo vėskou, kuo mon rēk – mon nerēk nikuokiū puopieriu, nikuokiū rašīmu. Tēp, mintėnā. Aš veizous, ka jaunõje dabā ė kuokė nedėdėlė skaitlelė mintėnā nesogruomol, tujau raša, vo aš – šmakšt, šmakšt ont galvuos ė soskaitlioujo. Mon nerēk ne puopieriaus, ne paišelė. Vo ka ne muokīkla, jug būtiuo čīsta liorbė...
Bebūdama pas tus žmuonis, jau jau jou ont gala, jau ė aš po biški pradiejau vėrstė i panelė, jau bovau ketoriuolėkas metu merguitis. Toukart jau nu tū sava gėmėnaitiu ėšejau šlūžītė pas kėtus. Ė tėn bebūnont mon jau dėdliausē parūpa šuokē, kamė kuokėi vakarelē, gegožėnės... Pablūdosē pradiejau nuorietė ētė i šuokius – trauktėnuos i anus traukė. Dėrbont par vėsa nedielė galvuo vėn tas ė tebova – kamė so kou ė kor benuēsem...
Prīš gala, ka dā ė pėimenė bovau, jau bevaront nomėi karvės, ožēs vaikē karviems ož aki ė šauks:
– Adė, pasakīk, lai mergātės šiou vakara atēt i šuokius. Būs pas Laurīna, bėržie...
Liuobo mėslītė: "Velnē joudėijē, vo dielkuo monės nevadėnat? Dielkuo tiktā tas ūkininka mergas? Vo kou aš prastesnė?" Jau, matā, galvuosio, ka gerā būtom noētė ė pasėšuoktė, bet neliuobo soprastė, ka dā mėnkā kou tamė sava ontie tetoriejau, vo be tuo – to nēsi nikuoki pana, nekuokė šuokiejė. Ė mon tėik ēs par patė šėrdi skaudoms, kam anėi, joduošē, i tus šuokius nevadėn monės. Matā, ta Magdė ož muni bova dvejēs metās vīresnė ė jau bova tėkra panėkė, jau patemė jaunomė ė gražomė. Vo aš tebėbovau tuoki čvertmergelė ė kaima vaikē monėm dar neiduomavuos.
Ka tėi vaikē monės ė nevadins, aš vės tėik prisėbraknīsio pri tū dėdliūju panū ė so anuom noēsio. Ētė dėdlē nuoriejau, ligo tėn tievs a muotina būtom bovė ė anū ėlgiausē būtomi nematės... Žėnuomās, ēdama jau kāp begaliedama sosėstrajīsi, apsėvėlksi tou geroujė kartūna jopėlelė. Tās laikās jau turiejau tuokius palaikius panešiuotus joudus batelius. Tad, nosėšvėčijusi kuojės, anās ė apsėausio. No, ė tatā jau eso pana so kokomās. Vėsas ėšēsem ė tik veskėt muni šuoktė. Tas jaunims šuokiūs niekou vėns nu kėta ė neskīries – vėsė bova panašė. Neveiziejė, a to tėn jau biški geriau, a prastiau apsėdarės bovā. Mona tuos draugės bova jau pri ūkininkātiu. Tou patio jau anuos ė muni jims i sava tarpa. Mon so anuoms bova jau gerā, jau bova rėktingā, jug ne kuokiū plioškiu kompanėjė.
Kėta karta i šuokius ka liuob privažious jaunima iš keliū suodū! Sosėrinks vėsė maktingė vīrā ė maktingas mergės. Ne tēp kap ka dabā, ka sosėrenk vėinė pėimėnūzā. Je vaikis i šuokius būtom atejės lig aštouniuolėkas metu, paskou anou musintās būtom pėrštās ožbadė – tatā pėimou atējė i šuokius, a to būsi matės, a kamė gėrdiejės... Tuoki bova mada. Ēs jau vaikē kāp reikint: džiminiems keporiems apsėmuovė, gerās palitās apsėvalkstė. Ka nosėvėlks, būs apsėvėlkė mėlėnēs kuostiumās, po apatė – gerė marškėnē, po kaklo – puikos šlipsos. Veiziesīs i anus ė akis slīs. Ė anėi muni sau kap ont kuokė jouka jims ė šuokdins, jims ė šuokdins...
Aš dėdlē gerā muokiejau šuoktė. So tou jau monės nieks negaliejė pajimtė. Raitīkės kap tiktā nuori, aš tuo nebėjuojau, monės neaplėnksi – aš pasėraitītė galiejau, je reikies, ė ož do, ė dā daugiau... Nebova šuokė katruo nemuokietiuo. Šuoksio vėsus. Ė anėi sau ves muni ė ves, dā daugiau ož tas riktinguosės mergės...
Mon ė šėndėin tėi vėsuokėi vėsuokiausė šuokē ė šuokelē, tuos dainas – no, nebier pasaulie geresnė dalīka... Mon anėi patė šėrdi salėn, tėik aš anū nuorio. Tebnuorio ė šuoktė, ė dainioutė, nuorint jau ni kuoju nebėpavelko, jau vėsa, no apatiuos lig vėršaus, eso sostīrosi. Musintās, je televizuorios ilgā ruodīto, aš ė be pėitu, ė be večerės galietiuo veizietėis ė veizietėis, kol beveiziedama če pat nokrėstiuo ė užmėgtiuo. Ė, ka jau kou tuoki praded ruodītė, mon vėn atruoda trumpā ė trumpā... Mės: „No, ka jūs, pėkčē, vuos pradiejė, tujau pat ė pabėngat...“ Vėn torio paētė nekontėna, lig suotē neprėsėveiziejosi ė neprisėklausiosi. Jergau, jergau kap tatā so monėm īr nu pat mažīstelės. Ka jau veizous i tus koncertus, aš vėina pati trīpo sau asluo, dainioujo ė so ronkuoms kuoki darbieli dā dėrbo… No, ka jau anėi gerā oždrepėn, no, jerumarėjė, nikāp nebėškėnto ė, isėkėbosi i luovas gala koitėnioujo ė koitėnioujo, kuol jau vėsā nuvargst kuojės ė praded skaudietė. Toukart jau siedous ont luovā pasėlsietė. Ka ne tuos kuojės, aš dā ėškėrstiuo ė solig jaunās.
Dabā jau tēp daug geriau pasėdarė, nebie tėik daug tū rusėšku dainū ė šuokiu, vėn daugiau lietovėškas. No, pri tū rusėšku cīpavėmu ė mīžavėmu, tū kazuokieliu nikāp, ka ė tonkē anėi liuob trīpčiuos, negaliejau priprastė. Matā, rusams poikė īr anū šuokē, vo mon – mūsėškē. Tik ka anėi i tou televizuorio, ka jau liuob būtė kuokė švėntė, vėn kėš ė kėš tus savūsius, ligo Lietovuo lietovėšku nebūtom. Keistė bova dalīkā, keistė laikā... Bet dabā kartās anėi ė viel parsūda – so tuoms sava amerėkuonėškuoms dainuoms, so tās jaunūju cīpavėmas... Nu tū daužīmu ė tronkīmu tiktā galva praded skaudietė. Atruoda, līgo neturietomem mes sava, no senū omžiu dainoujemu dainū ė šokiu.
Ė, ka jau bovau žanuota, aš ė toukart dā baisiausē nuoriejau ētė i šuokius. Ka jau so Kestio gīvenuov ė turiejau vāka, ka miestelė salie liuob būs vakarielis, jau kuokėi vaidėnėmā, aš sau tou vāka pakapt i kliebi, papūkšt, ė ėšēto pasėveizietė, pabūtė so šuokontēs. Rasintās kas iš monės ė joukies, bet aš tebėbovau jauna ė kėtēp negaliejau – niekor neėšēdama kuokiuo kertie būtiuo ožsėkaukosi.
Ka aš jau bovau mergelkelė, žanėjuos tū mona tuolėmiesniu gėmėnaitiu sūnos. Tuo veselie bovau ė aš, ė ta bova pėrmuojė veselė, i katrou muni pavadėna. Ne kažėn kas tėn bova: tuoks mozėkontielis cėrpėna armuonėjė ė tas pasėtėikėms tebova jau tuoks mėnks. Tēp jug ont stalo bova sūrė, šiuokiuos tuokiuos mēselės, ėškepė kepaišė, padarė alaus, vo tuos šnapšės vėsā mėnkā tedevė. Biški devė, bet neapsėvėrsi – vėsā ne tėik, kėik dabā ka maun anėi jau lig nukrėtėma. Tū veselninku tēp tiktā – kuoks dvėdešims, ne daugiau. Vėsks ėšsėteka vėinamė truobuos kombarelie. Ė jug toukart žanėjuos ne kuokiū obagū, vo dvijū ūkininku vākā.
Ūkis palėka tam apsėžanėjosem sūnou. Ons turiejė ėšmuokietė dalis bruolems ė seserims, atėdoutė tievams ordėnarėjė. No, jau doutė vėita, valgi ė nokaršintė anus. Ta ordėnarėjė bova tēp kap rusu laikās tuos pīliavas. Tievā vėskou atėdoud vėinam vākou, vo patis soēt gīventė i prīšininkė jau ont sava karšenės. Kol anodo dar gal pajodietė, tas vāks turiejė doutė pasėmėlžėmou karvelė, vo ka jau nebgalies, ta bolviu, rogiū, mėižiu, mēsuos, pėina – vėskuo tievams turiejė doutė ūkie pasėlėkės vāks. Vo ka jau tievā negalies beatsėkeltė iš luovas, ons turiejė tus sava tievus ė priveizietė, ė valgītė anėms ėšvėrtė, ė slaugītė. Nebova tēp, kap ka īr daba, ka tievams ont senatvės nebier kamė begīventė ė anėi tor ētė i kuokė prieglauda. Toukart vėsumet bova kor anėms pasėdietė. Tau palėka ūki ė to žėnuojē, ka rēks tievus nokaršintė. Vo tėi tievā ė viel palėks ūki ne kam nuors kėtam, vo sava vākou, ė kuožnos žėnuojė sava pridermės. Tēp vėns kėtam, vėns kėtam ė ejė rato, ė vėsė pri tuo bova pripratė.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama
