|
|
7.
Tarnīstės metā
Ka aš nu Būzės ėšejau, pėrmās metās pristuojau tarnautė pas Gaigala. Ons pats ūki turiejė vėinuo suoduo, vo muni darboutėis ėšvežė i mamas ūki, jau i kėta suoda. Tebėbova gīva anuo mama. No ė ta senė jau bova pamondri, kartās liuob jau ė pasėštokavuotė. Aš anā vėsus nomū ė laukū darbus dėrbsio, vo ana mon tėik vėskuo gailiesės, ka ė valgītė nesmarkē tenuories doutė.
Ana stuoriausē apsėteps dounas rėikė so svėisto, bet apvers rėikė ontrēp, ka jau aš anuo nematītiuo. Matā, ana jau valga vėina dounelė, ka jau ė aš valgīdama ont duonā kartās nesomislītiuo ontsėteptė tuo svėista. Ė mon ana tuo svėista nikumet nedous ni gnībelė. Dous jouduos dounelės ė dā paveizies a ne pardaug. No, ė je dā ipėls kuokė parūgainelė ėšmašinavuota pėinelė, ta jau būs ė vėskas. Valgis pas anou bova po dėdliausio rokundo. Kuo geresnė ont stala nikumet ne apsėrėkosi nepadies. Vėskou, a vėšta kuoki kiaušieli padies, a svėista sosoks, a sūri solėis – vėskou nešė i torgo. Iš vėsū skīliū, kor tik jau begaliejė, sunkė lita.
Tamė ūkie ne ož mergė, vo ož posmergė bovau. Vėsus ūkė darbus liuob atvažious ė nodėrbs sūnos. Žemės bova a trīlėka aktaru. Vo aš jau darbousious po nomus. Ka jau apsėdėrbsio, ēsio aviū ganītė. Bova daug, kuokė pėnkėsdešim. Ganīsio ė vėn atsėminsio tū Būziu nomus, tou anū jaunesnioujė doktėri, ė vėn liuobo anū ėlgietėis. Nu pat vāka bovau tėn ė tėn, ė pri anū kap pri artėmiausiu žmuoniū jau bovau priaugusi. Vo so tou jaunesniōjė vedvė bovuov jau tēp ė sosėdraugavosės. Vo če, so tou skūpo senė, mon nebova nikuokiuos ruodas. Bet ne to, somdėnīs, galiejē kou pasėrinktė, ne nieka. Kas atejė, pavadėna, pas tou cielėms metams ė ėšejē...
Kėtās metās jau kap tėkra mergė pristuojau pas Garbi. Tėn jau dėrbau vėskou. Mon tėn bebūnont tou pati meta apsėžanėjė šeimininks ė i nomus parvedė jauna muotrėška. Anodo rītās metās liuob ėlgiausē mėiguotė, jau be pruota džiaugsės vėns ontro. Vo aš atsėkelsio, apsėšersio gīvuolius, pataisīsio posrītė, apēsio kėtus žīgius ė lauksio anodoms. Tās pėrmāsēs mienesēs sava luovuo anodo kap kuokiuo jūruo so vėsam bova noskėndė. No, jau tēp, ka nebskaičiou ne dėinū, ne nedieliu, tik gol ė gol... Aš mėslīsio: “No, kuoks vel's jodo ė apsieda, ka tėik nebgalėtau ėšsėparptė? Neožtenk, matā, naktėis, rēk dā ė dėinuos... Jau senū seniausē aš ėšvėriau tou kuošė, jau senē ana ė atšala, vo tū kāp nier, tēp nier... Kartās ė tuoki negera zlastės pajims. Mėslīsio: "Ka jau jodom ni jiestė nebrēk, vo ožtenk tuo pasėraitīma luovuo, ta kam mon kou ė bevėrtė, gīvenkėtau švėnto dvasė..." Bet, gink Dievė, ka anodom būtiuo kuoki žuodi pasakiosi. Nikumet. Kol anodo golies, aš kap pelie po šlouto, pėrštu galās vakštiuosio po tou truoba, ka jau nesotrukdītiuo, par onkstėi neprikeltiuo. Kāp jodo nuorėtau, tēp ė gīvenkėtau, kas mon, somdėnē, rūp. Aš eso somdėnie ė dėrbo tou, kas mon īr pasakīta.
Ta anuo pati bova ne tik jauna, bet ė velnėškā rizikauni. Darba ana jau ne laukė, ne nomūs nedėrba. Ožteka monės. Tik ons pats jau bova ė ož vīra, ė ož vaiki ė vėsus vīrėškus ūkė darbus liuob nosėdėrbtė. Vaikė anėi nesomdė. Ons ūkininkautė ė dėrbtė bova pripratės nu maža dā sava tievū ūkie..
Vėina šeštadėinė rīta vedo so šeiminiko ėšejuov pjautė rogiū ė tou dėna nopjuoviev ciela lauka. Baisiausē novarguov abodo, nomėi ētont, jau pradiejė akies mėrgietė žalė krūmalē. No, ė tou sekmadėinė rīta, aš veizo, ka monės nieks nežadėn, lēd mon pamėiguotė. Par vėsa meta tas vėns rīts kap kuoks stebuklos ė tebova – tiktā tas vėns kartielis. Tou rīta mon bova baisē gerā, nereikiejė keltėis ė poltė pri darba. Sau golio šėltuo luovuo, snaudo, rėibėnous, ėlsėno ronkas, galvuojo aple kou tik nuorio – no, a begal novargosem žmuogou kas būtė geriau? Tuo rīta maluonomus tebatmėno līg pat šiuol.
Vo tēp vėsa laika jau kelsīs ė kelsīs onkstībies. Darbū netrūka, vėn liuob būtė ė so dėdliausio kaupo – nespiesi soktėis. Išeigėniu dėinū tou meta nebovau ėšsėlīgosi ė anū mon nieks nedevė. Somdėnie vėina tebovau, puonė dėrbtė nenuoriejė ė mon nebova kāp nu nomū atsėtrauktė. Švėntuoms dėinuoms iš rīta apsėžīgiousio, ont somuos nobiegsio i bažnīčė, vo parejusi nomėi viel kėbsio i darba. Ė i šuokius teišēsio tik apejusi vėsus darbus. So mėigo dėdliuos bieduos neliuob būtė: šuokē liuob pavakarie prasėdies, vo saulielīdio jau ė pasėbėngs. Nebova maduos šuoktė naktėmis.
Kėtėms meta viel grīžau pas Gaigala, bet jau ne pas tou anuo sena muotina, vo pas anou pati. Tas ūkis jau bova baisē dėdėlis. Ė jau pristuojau ož mergė. Gaspaduorios bova tuoks, aš nemuoko ni pasakītė, musintās, baisos zīzla. Vākštiuos par dėinas aplink darbininkus ė zīs. Ikīrē, nu rīta līg vakara. Nepabėngē tuo darba, jau, pagal anuo isakīma, biek pri kėta, dar pri kėta ė dar... Ė tēp be gala. Vėsė darbā palėikt nenodėrbtė, matā, trūka laika. Kap akis ėšdegės žmuogos vėsa dėina lakstīsi nu vėina darba pri kėta. Iš vėina lauka gala i kėta, iš kūtalės i daržėnė, iš kamaras i truoba, iš darža i suodna... Ė anam patem jau nebier laika dėrbtė, jau vėn rēk galvuotė, kuokė tou kamanda bepadoutė, jau vėn rēk ont tou siedietė. Jug je ne, tā a to galiesi tėik vėsa šeimīna blaškītė? Par dėina po kelis kartus. Tuoks tata ons bova skīsts ė niekam tėkės šeimininks. Paskou jau ė aš, ė kėtė pradiejuom so anou bartėis. Kou jau palėipē ož pėrma karta, tou ė dėrbsem, tou dėina jau niekor kėtor neblakstīsem. Paskou jau ė ons nosėlēda, pamatė, ka tēp šeimīna daugiau padėrb.
Vo ta anuo pati irgi bova dėdlē keista. Ana jau so patio velnio neliuob nuorietė būtė truobuo, žīgioutėis, vėrtė pėitus, priveizietė nomus. Ana vėn prašīs monės, ka jau aš pasėlėktiuo nomūs ė apšliaužtiuo gīvuolius, vėrtiuo pėitus, tvarkītiuos truobuo, būtiuo jau ož šeimininkė ė gaspadėnė. No, aš ė pasėlėksio. Mon truobuo dā geriau kap tūs laukūs.
Tou meta mūsa suoduo bova matėninkā – mierava žemė. Anėi pas mumis gīvena ė maitėnuos. Rēks anėms vėrtė atskėrā, rēks ė šeimīnā pėitus ėšvėrtė. Jau ėšēt do vėrėmā. Matėninkams virsi jau skaniau, rėibiau, smuočniau. Jau ė tėi pruodoktā būs geresnė. No, ė mon po tus nomus nebūs nikuokiuos bieduos. Nosėstatīsio, kas ė kāp tā dėinā ėšēt, ė jimsio vėskou iš eilies – če tou, če tou. Ė, veiziek, lig vakara aš eso apsėdėrbusi ė vėskou sotvarkiusi. Vo jau tou meta pavalgiusi bovau karalėškā, jau geriau nikamė nebier bovė. Vėn po biški liuob lėktė nu tū matėninku, aš sau ė pavalgau, ė pavalgau. Ė tou meta pas anus bebūdama aš tēp atsėgavau, ka vėsė drabužē pradiejė darītėis onkštė. Pas kėtus duorā nepavalgiosi vėn rumbiejau ė rumbiejau. Atēdama če tebovau dėdlē smolki, mėnka, panaši i paauglėkė. Vo če dabā, vākali, ni jostė nepajotau, ka mon ont pėlvo ožsėdiejė jau tuoks pakrietnos ožtrėns, atsėkėša ožpakalis, no, mės, dabā pasėdariau tėkra merga. Valgau ė biški bėjaus, ka vėsā nepavėrstiuo i mamunė. Bet grētā ni jostė nepajotau, ka prašvėlpė tėi gerėijē metā. Ka noejau jau kėtor, veizous, ka viel sopluoniejau, viel pavėrtau i šakali. Matā, kou jaunam žmuogou reišk gera douna. Ka tēp so monėm patė nebūto bovė, kėtam nebūtiuo ne pavierėjusi...
Po tuo prėstuojau pas Melnika. Tėn bova šešės dešimtis aktaru. Somdėnie tebovau vėina, vo vėsus ūkė darbus dėrba anū patiū ketorė vākā. Karvės liuob ganīs pats mažiausis Vėncelė, vo paskou, rodėni, ka bėngsės ganīms, ons ėšēs i muokīkla. Ta Melnikienė mon bova gera muotrėška. Vėsumet ožjaus muni, veizies, ka tėi anuos vākā monės neskriaustom. Ana vėn sakīs:
– Adelė, nebadauk. Ontā pėinelė īr, sūrė īr, īr ė taukū so makalelio. Jimk dounas ė, ka tik ėšalksti, prišuok ė pavalgīk.
Douna būs nomėnė, čīstū rogiū, saldrūgštė, gera. Valgīsi ė laižīsīs. Vo jau pėitā vėsumet būs so dėdėlė mēsuos porcėjė. Tik valiuok sovalgītė. Aš darba nebėjuojau ė če mon bova dėdlē gerā. Žaltieli, ė pas anus bebūnont mon viel ont pėlvuo bova ontsėdiejės tas ožtrėns... Gaspaduorios bova gers, ne kuoks trėdė. Tėn anėi monės ė nuoriedamė negaliejē dėdlē skriaustė. Šalėp vėn bova ta anū patiū mergātė. Ana bova tuokė pat omžiaus kap ė aš, jau tėkra panėkė. Noj, anuos vards bova Petrė. Ė vedvė vėskou, vėskou laukūs dėrbuov karto. Tik ka jau katrou dėina būs lītos ė parēsem iš laukū nomėi, ana jau atsėsies a pri mašėnelės siūtė, a kuoki mezgėni nīpriuos, vo aš jau ēsio lapu laužītė, juovalū vėrtė, kiauliu šertė. No, aš jau toukart vėsor mauno kap tėkra pelenė, vo anā jau kėtēp, jau siedies truobuo ė kou nuorint rakėnies.
Žėima kuožnamė ūkie mergē jau liuob būs lėngviau – so vasaras darbās nier kuo ni līgintė. Žėima – tik po truoba. Vo vasara – šėns griebtė, rogē rinktė, bolvės kastė, daržā ravietė, soktėis po truobas...
Ta Petrė truobuo pasėsiediejosi ėšpols i laukus kap treigie komelė – tik lieks, tik lieks, vo aš kap darba arklīs vuos bespiesio so anou. Ana jau so monėm karto ėšsėdarbous, ėšsėdarbous tūs laukūs, veiziek, tujau kuokė dėina īr truobuo ė pasėėls. Vo mon kėbk i tou darba be kuokiuos partraukas, be kuokė puoėlsė. Tarp anuos ė monės, nerēk ne klaustė, bova dėdliausis skėrtoms. Ek to, vākali. Če ana novargosi ėšuoks i audėma staklelės, če siovėnietė pasėjims, vo to tik dali ė dali – kėik tik ronkas bepakeli... Vo kāp anėi gerā gīvena, gerā jau tou ūki tvarkė! Vėsks vėsumet bova laiko nodėrbts, nieks nikumet neprapoulė. No, jau dėdlē gerā, kėtėms ūkininkams tēp neliuob išētė.
Kuokėi toukart bova ūkē, kėik žemės, kuokėi laukā, vo tebova tik arklīs, ė žmuogaus ronkas. Ēti ė nešīs grieblieli, dalgi, vartītova, kabli bulviems ravietė ė kauptė... Pats dėdliausis ė svarbiausis inventuorios pri žemės – žmuogaus ronkas.
Vo kas īr dabā? Be traktuoriaus žmuogou laukė nebier gīvenėma. Ons jau, matā, ni šėinelė negal beapvartītė – rēk traktuorėnės vartīklės, rēk traktuorėniu griebliū, vėsor rēk traktuoriaus ė traktuoriniu padargū. No, jug dabā nebrēk nieka dėrbtė savo sīlo, tik gīvenk ė muojouk. Kāp šėndėin žmuogou, nuorint ons ė baisiausē šauk, nežmuonėškā skundas, īr lėngvā gīventė, kap lėngvā. Dabā žmuogos nebtor ne tiktā ronku, bet ė svēkatas, ė sīluos nebtor, ė pripratėma sunkē dėrbtė nebier. Vīrā īr prasėgierė, anėms atruoda, ka ė nedėrbont vėsks pasėdėrbs. A tatā anėms ciela dėina, nu rīta lig vakara, so dalgio kėrstė rogius, pjautė šėina? Ni mėslelės tuokiuos negal bebūtė, ni mėslelės... Nebie duora darbėninka, nebier nieka.
Pas Melnikus jau kap vėsė somdėnē ėšēsi ė i bažnīčė. Tou dėina jau nerūpies nikuokėi ūkė darbā, būsi vėsā laisva. Ė tēp būs kas ontra sekmadėini.
Tėn pat netuolėi tas vīresniesis anū sūnos sobatuoms kels vakarelius. Par nedielė ons iš kor parejės so aulėnēs batās šauks mon:
– Adė, akšėn šėn nomauk mon batus.
– Je be biliuota ilėisi i vakarieli, nomausio.
– Ilėisio.
Aš apsėžergsio tou anuo bata raita, vo ons so ontro kuojė spaus mon i ožpakali, aš ė nolieksio par asla so tou anuo aulėnio bato ronkuos. Maktings bova vaikis, tėi batā onkštė, no, ka rēks anam vėinam nosėmautė, kelės mėnotės raitīsės ė ont krieslalio, ė asluo, ė tik toukart atsėkvieps, ka abodo batā jau būs nutiekštė ont žemės. Tēp tatā par anuo maluonė ė iēsio veltou i tus vakarelius.
Ka jau būs vakarielis, tonkē vėn kas nuors, kou nuors vaidins. Liuob vaidintė tėi patis žmuonės, kaimietē. Ek, to vākali, kap liuob sovaidins, ēk to šalėn kap liuob būtė puikē. Tėi vaidėnėmā ė šuokē liuob būtė pas tus dėdliūsius ūkininkus, korėi turiejė dėdėlės truobas. Tėn bebūdama pradiejau draugautė so sava būsėmo vīro Kestio.
Kestis gīvena pas sava tievus ė ons so vėino Melninka vaikelio liuob draugautė. Ons turiejė dā ė do bruolio. Vėns tuoks jauns, tas Vītis, mėrė tujau pat, parejės iš rusu kariuomenės. Matā, bebūnont kariuomenie, anam i plautius prigarėna kažkuokiū nuodū ė ons vargšielis sosėrga plautiu džiuovo. Mizerėjė, parejės kuo ons nevarga: ė pas daktara važiava, ė šuni nolopės anuo karštus taukus gierė, ė vės tėik nebėšsėgīdė. Bova tuoks sodžiūvės, akis ikrėtosės, aš neliuobo galiesio i anou ni paveizietė – tujau pat bėrs ašaras.
Anuo tievs ėšgīvena po tuo dā daug metu. Tas tievs bova žanuots so kėto tuokė bjaurē skūpo muotrėško ė ana bova tam Vīteliou pamuotė. Jug pėkčios, liuob tam sergontem vākou gailiesės geresnė kousnelė. Anėi tuokemė kiauramė roustgalie liuob laikīs bėtiū. Turiejė medaus, vo anam ta velnė muotrėška retā kumet anuo tedous. Ana bova stėpri ė ož tou tieva ėšgīvena daug ėlgiau. Dabā tas anū gīvenėms, vėsė tėi truobesē jau īr nogriautė. Ejė meliuoracėjė ė nogriuovė, norarėna, sovertė i doubė, sodegėna.
Tas tievalis lig pat omžiaus gala liuob kūrintė sava daržė pauginta žalė tabuoka. Anā paskanintė kuožna meta liuob ētė i Salontus prisėsmaukītė geltuonuojė barkūna žėidū. Musint tėi žėidā īr jau kap kuokėi narkuotikā ė tas dūms jau pasidarīs tuoks kvapnos. Ēs jau vėn piests. Apsėaus nagėnės, pasėjims i ronka lazdelė, ont petio parsisvers terba ė no pat rīta išēs.Ons vėsumet turies tuo tabuoka. Prīš tou tus tabuoka lapus raugins po karšto dounkepė. Kaitins, kaitins, vo paskou grētā jims ė sosėpjaustīs. Turiejė iš kiaulės pūslies sosėdžiuovėnės tuokė so šniūrelio užtraukama makniauka. I anou, ka nenogarouto stėproms, ė sosėdies. Paskou so dom pėrštās trauks ė so nīkštio kėš i tuokė, ka vuos delno apjims, pypka. So skėltovo isėskels ogni, ė ka jau vata užsidegs, trauks tou pypka kol vatuos ognės parēs i tabuoka. Ė paskou jau patėnkints atsėsies ėtrauks dūma...
– Mona tabuoks ne tik stėpros, bet ė skanē kvep...– kuolīsės žmuonims ons ė dous anėms sosėsoktė bankruota ė patrauktė kuoki dūma.
Bova savuotėšks sienis, neaukšts, dėkts. Vėn vākštiuos apsėavės so nagėniems, nikuokiū batu nenuoriejė ė neturiejė. Anuo kuojė pri bata nebova pratosi. Anuo bruolis bova kalvis, vo jau ons bova paprasts ūkininks, turiejė ketoriuolėka aktaru žemės. Gīvena dėdlē biednā, augėna aštounis vākus. Pėnkės mergātės ė tris vaikius. Vėns iš tū vaikiu ė bova Kestis.
Jau tās metās, ka slūžėjau pas Melnikus, kap reikint ejau i šuokius. Turiejau ė vaiki, tuoki Baipši. Anuo tievā turiejė šešis aktarus žemės, če vėsā netuolėi ons ė gīvena. Ka būtiuo so anou apsėžanėjosi, būtiuo laimingesnė bovosi. Bet mon nepatėka anuo lūpas – tuokės stuoras, atsėkėšosės, ka bočiousės, ruodies, ka tavi vėsa apžiuos, sosolpies ė prarīs. Ve-e-e, nenuorio ne atsėmintė. Vo tēp žmuogos bova dailė nuoselė, linksmū akiū, muokiejė ožjaustė artėma. Bet, ka atsėmėno tas lūpas, vėsė anuo geromā pradingst ė aš aple anou nebgalio ne pamėslītė. Kuoki tatā dorna patvaiskis aš toukart bovau, dā ė šėndėin negalio sau duovėnuotė.
Kėik tas Baipšīs mon siūlies, kėik ons nuoriejė so monėm žanītėis, kėik ons īr mon puikiū žuodiu prisakės – ni i jautė skūra netėlpto. Ė kāp paskou ons puikē gīvena apsėžanėjės so kėto! No, par vėsa sava omžio negalio sau atlēstė, ka neapsėžanėjau so anou, ė vėskas. Bet kou tas dabā bereišk, čīstā nieka. Vėsks žīdou ēt po pėrmo, vo lietoviou – iš paskuos. Ė mon pruots beatejė po laika, po keliū metu. Vo kėik ons monės dėdėlē nuoriejė! Paskou, ka jau anam so monėm nieks neėšejė, ons ė saka:
– Dabā jau mon gīvenėmė būs vėskas vės tėik. Ė aš veiziesio tuokiuos mergātės, katra monės nuorieto, vo ne katruos aš nuorio... Mon dabā būs tas pats...
Ka ons mon tou pasakė, aš kou tik bovau žanuota so Kestio. No, ė ons apsėžanėjė so tuokė bardanka, tuokė briauzgėnė, ka kėts vaikis, ēdams pruo šali, i anou nebūto galiejės ni paveizietė. Bet anodo neprastā sogīvena, no, jau ož muni daug daug kartu geriau. Bet ons pats neėlgā gīvena, nosėmėrė. Ka vuokītis iš Lietovuos pasėtraukė, noejė so mėškėnēs, nepasėdevė rusu tvarkā, ėlgā slapsties, kažkamė ožsėkrietė dėzėnterėjė, bėjuojė ruodītėis daktarams, gīdies so nomėnēs vaistās ė, lėguos ėškonkints, kažkuokemė mėškėniu bunkerie mėrė. Ka tretiōji sava vāka, Juonieli, gimdiau, anou tou dėina laiduojė. Anam mėros ė anuo pati pasėtraukė i mėška. Paskou, vėinamė sosėšaudīmė so rusu kareivēs, anou nošuovė. Pasakuojė, ka bova be gala drousi ė ka nu anuos ronkas kuojės pakratė vėns rusos. Palėka anū do vākā. Abodo tebier gīvė, dabā īr žanuotė ė gīven kažkuokemė miestė.
(būs daugiau)
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama
