|
|
9. Kestis
Kestis, valog tū laikū mada, atruodė jau gers vaikis. Tuoki ketorkampė morzelė, tėisi graži nuoselė, joudė ontakē, posėlgē, i vėršo eželio sošokoutė, biški i šuona palinkė plaukā. Ė aukštis bova, kāp tiktā mon, ė ka bočiousės, anuo lūpelės tēp kap kuoks šėlkielis noslīs par mona borna. Tēp neatruodė, ka jau če kažėn kuoks žmuogos būtom, vo prisėlies ė kap kuoks drebolīs parēs par vėsa mona kūna. No, ne iš tuola negalietiuo līgintė so kėtās vīrās.
Ė apsėdarės bova gerā, sosėtėmpės vėsumet, jau nebova sarmata so anou ne kor noētė, ne novažioutė. Tou laiko maduo bova tuokėi ėšėlgā drīžė tomsē roduos barvuos vīrėškė palitā, tuokėi lonkstītėnē. No tēp, ka so ronko par medžega pašiūluosi, atruodė, ka būtom pasiūtė iš kuokė zoparėnė maiša. Ons, ka vedo draugavuov, turiejė tatā tuoki madinga tou palita. No vo, aš tiktā tou, musintās, ė tematiau. Kāp tatā jauns nieka negali matītė ė dieltuo vėn apsėrinki ė apsėrinki...
Aš dabā dėdlē puikē matau dielkuo jaunėije nesogīven ė skėras. Šēs laikās kėtēp ė nebgali, ka pamatā, ka po tou žmuogaus ličīno, po tās dažās, po tou madingo jopelė a geruos medžeguos sermiego nier žmuogaus, nier ožjautėma, ka ons i tavi veiz kap i sava abrūsa, so katrou gali šloustītė vėsuoki gīvenėma brūda, vo paskou, ka jau dėdlē ijoudou, pajimtė ė išmestė.
Jug, vei, ė aš jau turiejau pasėsiovosi kartūnėnė pėrktuos medžeguos jopėlelė, če aplinkou so tuokė joustelė ė kodrieto apkaklelė. Jau matā, tuoks laiks bova, jau ė oždėrbtė liuobo kap ė vėsė kėtė žmuonis, jau paugė bovuom. So tou jopėlelė ė i Kalvarėjės atlaidus so arklēs esam važiavė. Ė tėn, kap ont jouka, tuoks pažīstams vaikis pavadėna muni nosėpuotėgrapoutė. Suodelie stuoviejė tas puortėgrapčėks. No, ė vedo sosėsieduov ont motuocėkla ė nosėpuortėgrapavuov. Ė pamėslīk, ta puortėgrapėjė ė par mūsa nomū gaisra nesodegė. Vėsas sodegė, vo ta sau i rinki tik apdegė, vo vėdorīs svēks palėka. Vedo bovuov nosėpuortėgrapavosio Kalvarėjės atmėnėmou. Matā, a dieltuo, a diel kėtkuo, sau jiemė ta puotėgrapėjė ė palėka. Biški apdegosēs pašalēs tebtorio anou ė šėndėin.
Tās laikās ta jaunū draugīstė ejė kėtēp. Bet vės tėik, jau ka rimtā draugavuom, karto ė vakarus praleisem, ė pasėlinksminsem. Tēp tatā grētā tas laiks praēs, ka ne jostė nepajosi. Ka jaunė bovuom, vėsumet bova ta mada – vakarou atejos mautė i patalkius, i šuokius. Bet jau nėisi vėina, nėisi, kol vaikē nepavadins ė neateis i nomus ėšsėvestė. Ateis vėina karta tuoks, kėta karta anuoks, ė, pajiemės ož paronkē, ėšsėves tavi i šuokius. Vo pareitė nomėi po šuokiu jau bova kėts dalīks, jau je beatsėras kas – gerā, vo je ne, ėisi vėina a so draugiems. Ė vėsēp liuob pasėtaikītė. Tas jaunims biški bova kėtuoks, bet vėskuo liuob būs ė toukart. Kap ė dabā, bova tas pats ė vėskuo tuo patėis bova. Tik senėijē žmuonis, matītėis, iš senatvės ožsėmėršė, miegst pasakuotė:
– Kuokėi gerė mes jaunė bovuom... Kuokėi mes duorė ė nekaltė bovuom…
Grīnū grīniausės pasakas ė ėšsėgalvuojėmā. So jaunās žmuonimis tas pats bova ė vėskuo bova. Bova ė mergiu so vakās, bova ė vėsuokiausiu sosėejėmu ė sosėtėkėmu. Jug ne veltou tėik daug ė dabā rokou aple seniausė muotrėšku pruofesėjė.
Aš so Kestio ėšdraugavau posontrū metu. Ons atēs pas gaspaduoriaus sūno Prani. Vo vedvė so Petrė liuobav mėiguotė ož sėinā tuo patiuo klietalie. No ė tas Kestis vėn smailins i muni tou sava ėlga, kap paskotėnės buobas, lėižovi. Kiaurā čīdīsės ė čīdīsės iš monės, vo aš kap begaliedama, kap besogalvuodama mausio anam atgal. Ė vedo tatā tēp, ka tik matīsiav vėns ontra, kiaurā bliūznīsiav ė bliūznīsiav. Al' tėik jau isėlēsiau i tas kalbas, ka bornuo ė seilės ėšdžiūs. Matītėis, ka par tas kalbas vedo liuobav galietė vėns so ontro pabėndrautė, vo atvėrā tuo, gink Dievė, nikumet niekam neliuobav ruodītė. Ė ne tik svetėmėms, bet ė sau neprisėpažėnuov. Šėrdėis kertelie vėn ligo ė džiaugsīs, ka jau ons bova atejės ė so anou jau galiejē parsėmestė vėino kėto žuodė žaibo. Vėsa laika barsiavuos, barsiavuos, vo paskou, musintās ne kap kėtēp, vo par tus barnius, jiemiev ė sosėdraugavuov. Vo tēp jau liuobav būtė kap dėdliausė priešā.
Ons muni liuob baisiausē ožgauliuotė, aš kėik tik begaliedama diesio ont anuo. Jau nepasėdousio ne par naga joudīma, ni ont vėina žuodė. Aš pėrmuojė nikumet neliuobo pradietė, bet ožkabinta nenosėleisio.. Ė ons, musintās, biški ligo veiziejė i muni, nuoriejė pasėrokoutė, vo nebova kāp, ta ė liuob, kėik jau begaliedams, trauktė par donti. Iš tuo, musintās, vėsks ė būs bovės. Tēp ne iš pėktoma, ne iš šiuo, ne iš tuo, bet tēp kap ont kuokiuos čiderstvas, jiemiev ė sosėmīliejuov. Ne, ne iš zlastės, vo iš meilės, iš tuo, ka vėns ontram patėkuov...
Kartās, jau ė patiuo pradiuo, dėdlē keistā mon liuob atruodītė ta vedoms draugīstė. A galiejė būtė gerā, ka vėsks prasėdiejė nu pasėbarėmu, nu pajoukuos. Matītėis dieltuo tuoks ė tas gīvenėms teėšejė.
Dā prīš veselė ons vėina karta muni nosėvedė i šuokius, bet tou vakara ons monės pasėšuoktė neišvedė ni vėina karta. „No, jetitararai, – mėslėjo, – kas če bebūs tuoliau, kuo to muni vedēs i tus šuokius, je nenuori ni vėina šuokė pašuoktė?“
Ons, matā, žėnuojė, ka aš eso dėdliausė šuokiejė ė vėsumet nuorio šuoktė ė, matītėis, tīčiuoms tēp mon ė padėrba. Ons vėsa vakara ved šuoktė tuokė sena, jau, gal sakītė, sava omžio atgīvenosė merga. Sau so anou šuok ė šuok. No, vo aš, vėskou tou matīdama, jau pīkteliejau ė, sorokavosi so tuokio pažīstamo vaikio, nuejau i tuo ūkininka, kor bova šuokē, vėrtovė. Vedo tėn sosėsieduov ė plepavuos. Ta vėrtovė tuoki apītomsi, tik īr atdaras doris ė iš tuos šuokiu salės pruo anas ēt švėisa.
Matau, Kestis, ka aš tėn siedo so tou vaikio, nikāp negal parneštė, netveras sava kailie, nervuojės, baisiausē mon pavīd ė vėn tatā ibieg ė ibieg i tou vėrtovė ondėns atsėgertė. Vo nieka neger, tik pašnairou, pašnairou ė viel išmaun laukuonās. Ons pėitams nikuokiuos sūruos sėlkės nebova valgės ė tuo ondėns nenuoriejė, bet ons tēp tegaliejė paveizietė, kou jau aš če dėrbo so tou vaikio. Ė ons tuo ondėns neger, palenk tou poudieli, palaika pri lūpu ė ėšbieg, ė viel ibieg, ė viel. Aš jau nomaniau, ka ons pavīd ė mėslėjo: „No, pasioskės to, velnė, ka jau so tuokė mergo gali šuoktė, vo monės negali išvestė ni vėina šuokė... To pasioskės, žaltī vėns...“
No, ė ons pri monės nebipriejė ni ētont nomėi. Vo mon vėinā patē rēk grīžtė jau geruokā tuolėi. Jau kelė kėluometrā. Ė ons sau monės nelīd, ons išrokou, ka jau anam, matā, esou tuolėi ė kumet ons beparēs nomėi... Jau pagal anou ėšēt, ka to šiou karta turiesi ētė vėina. Vo tomsībė naktėis bova, nier ne mienolė ė dā tuokėi žemė debesis. Ė beitont pasėtaikė sotėktė iš tuos patiuos posės tuoki kėta vaiki:
– Adė, a ētau nomėi?– klaus ons.
– Ētau.
No, ė vedo išejuov. Mon so anou daug geriau kap ka būtom vėinā. Ons tēp ēt po pėrmo, prīšakie monės, pramėn mon tas žuolės, vo aš trauko anam iš paskuos. Vedo ētav, aple šī, aple tou plepavuos ė jau noejuov daugiau kap posė kelė. Jau prasėdiejė ė geriesnis kels, ė pačiodo biški prasėveiziejuov. Aš tik vėino tarpelio ėšgėrdau, ka kažkas atēt prīšās ė tik teikšt tam mona vaikiou i mūzė. Tas, ni sošoktė nespiejės, tik tabalai i griuovi. Ė po tuo tujau pat išgėrdau, ka šalėp anuo joukas Kestis.
Po tuo ons priejė pri monės, pajiemė ož ronkas ė aš, matā, palėkusi gulietė tou žmuogo, jau tuoliau ēto so anou.
– Tēp būs vėsėms, korėi dā sogalvuos iš šuokiu tavė līdietė nomėi, – saka ons mon.
Mon tou muomėnto tēp pasėdarė ė dėdo, ka jau tuoks stėpros vīrs ēt so monėm, ė mon tēp kāp kas par šėrdi so medo būtom patepės.
No, pamislyk, a mon ont pruota ne mėšulīs tebova ožejės? Jug ož tuoki darba aš pati turiejau tam Kestiou trėnktė i tou morza ė pasakītė:
– Mauk to, velnė posė, iš kor atejės ė nelīsk mon ni i akis... Ė nalaidīk sava ronku, nedaužīkės nekaltėms žmuonims.
Ė jug iš tėkrūju aš turiejau lauktė kol mona draugs ėšlėps iš tuo griuovė, padietė anam sosėtvarkītė. No, a sakīsi ne tēp? Ne, bet matā, tebėbovau čīstiausė pėimenė, viejė papliauška. Tuoks skīsts dā ė tas pruotielis tebova. Vo dabā išejė, matā, ka jau ė aš tatā eso patėnkinta, ka ons, velnė šmuots, iš kažkor beatsėrada, iš kažkor beatsekė ė dā žmuogo somošė...
Matā, kuoks šou tas Kestis bova jau ė toukart. Jau tėkros šou: ne pats jied, ne kėtam doud... Paskou aš sožėnuojau, ka tas mona draugs, ėšlėpės iš tuo griuovė, grīža atgal i tus šuokius ė Kestė sesou anam apėpluovė kraujus, sotvarkė ė ėščīstėjė drabužius.
Tas Kestis nu maža bova velnėšks mušeika. Anam nieka nereiškė priētė pri žmuogaus ė iš vėsa vieka doutė anam i ausi. No, vo je kas dā ož tuoki darba anam dous bornelė ėšgertė, ta jau vėsks būs padarīta kāp vėn reikint. Kuoks tatā ons bova...
Vo rīta meta, ka jau atsėkieliau darboutėis, tas šeimininka sūnos, Pranis, veiz i muni ė krėknuo:
– He – he – he... He – he – he...
– Kuo če dabā žvėngi, a kuo nuors pritrūka, a kuo nuori no monės?
Nieka nesaka, tik, veiziedams i muni, nosėvaipa, vo paskou ė viel:
– He-he-he... Šēs metās esam nosėsomdė tėkra mergė, no, jau kap vėn reikint. Diel anuos mūsa suoduo grēta vaikē pradies skerstė vėns kėta, – saka ons balsē, ka jau vėsė gėrdieto.
Aš ė pastīrau, ka jau ė ons vėskou bežėnous. No, vo kou aš beturiejau sakītė? Tik morksau ė daugiau nieka. Vėsks, kou saka īr grīna teisībė.
Tas Kestis, eso matiusi, ė kėta karta īr primušės vaiki, bet jau ne diel monės. Kamė kas jau anou paprašīs, ons nieka neveiziedams tujau, ka ė vėsai nepažīstamam, doud i morza.
Vėina karta tėi noskriaustėijē sosėtaisė ė anou lopa. Jau ė jaunė, ė senė – vėsė anou tašė, be juokė pasėgailiejėma. Jau bova vėsėms tėik isėprėklėjės, ka baimė. Jau toukart anou lopa kap reikint – ė spardė so kuojuoms, ė mušė so lazduoms, ė kor tik benuoriejė, ė kėik tik benuoriejė...
Vedo tou vakara ramē siediejuov salie ont soulo. Vo tėi vaikē staigē sopoulė sogrēbė anou nu tuo soula, vo aš nepajudiejau ni iš vėitas. Išvėlka iš salės, paskou nosėtėmpė kažkor i suodna kertė ė tėn jau aldabėjė kėik benuoriejė. Vo aš tuo šuokiu salie palėkau bemaž vėina pati, niekor nepuldėniejau. Bet ons kėits kap gelžės ė nikuokė mušėma nebėjuojė. Tatā itėmps tus sava raumėnis ė tuo daužėma kap ė nejunt. No anuo vėsks, kap no kuokius putbalas atšuokst, ė vėskas. Sau ontra dėina ons jau īr sveks, anam ligo nieka ni būtė nebova. Tik galvuo ė ont borno mielīnės ėlgiau ėšbova. Ons bova so patio velnio kėita kailė, dėdlē dėktū raumėnū. Ė nieka tas mušėms anuo nepataisė, kuoks bova, tuoks ė palėka. Vo tēp jau kuokiuos kompanėjuos, a kamė kėtor, ons bova baisingā ožkabarnos ė, je tik biški kas anam nepatėks, tujau pradies grėižtė dontimis ė pols moštėis. Ons bova be pruota smarkos ė mon toukart atruodė, ka vaikis tuoks ė tor būtė, ė mon so anou liuob būtė kap ė dėdo, ė kou... Pri monės nieks negaliejė priētė, nieks negaliejė ni so mažojo pėrštelio užgautė…
Vo šėndėin mon atruoda, ka tas Kestis bova čīsts kloika ė mon, jaunā mergātē, nereikiejė i anou ne skersā veizietė, reikiejė anuo lėnktėis iš tuola... Bet va, vėsuoms mergātiems ons patėka, bova strainos, grēts, so dėdliausė panaberėjė ė vėsė anou liuob kuolītė ė kuolītė kap kuoki nepralenkama stėpruoli ė dėdvīri. Ė ons jau tuos sava garbies ė pasėpūtėma turiejė tėik, ka ė parspruogtė galiejė. Kėtė, jau rimtesnė vaikē, so anou ne i kalbas nejė, anėms nereikiejė ne tū panaberėju, ne tuo anuo pasėpūtėma. Ons toukart jau bova po kariuomenės, ož muni aštounēs metās seniesnis, ons jau bova paugės žmuogos, vo kuokėi viejē anuo galvuo lakstė! No, a duorā mergātē reikiejė i tuoki veizietė? No, a reikiejė? Vo matā, kāp ėšejė, ka so anou dā ė apsėženėjau...
Prīš pat veselė kažkuoks gers žmuogos muni dėdlē rimtā bova parspiejės. Jau ka aš so anou draugavau ė dā tebėbovau pas Melnika. Vėina dėina pas šeimininkė atejė tuoks pėlkā mielėno kuostiumo žmuogos ė ons so puonė pasėrokava aple tou mona draugīstė so Kestio. Paskou šeimininkė mon ė saka:
– Adelė, bova atejės žmuogos ė ons prašė tau pasakītė, ka tas Kestis īr dėdėlis pėjuoks, vėsā nieka nepaded tievams ūkie, kiauras dėinas laksta pasėjiemės šautova, bet maž kou tenošaun. Iš tuo pragīventė nieks negalietom. Ė iš anuo darba niekam nier nikuokiuos pažītkas, kažėn a kas būs ė paskou... Katra mergātė so anou apsėžanīs, vėsa omžio turies dėdėli varga, būs dėdlē nelaiminga...
Pasėdėdžiavau, nepaklausiau pruotinga žmuogaus ė žanėjaus i nieka neveiziedama. Ė dieltuo sava išdėdoma paskou vėsa omžio turiejau nagus griaužtė. Bet po pėitu šaukšta nebier...
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama