|
|
10. Žanėjous
Jauna būdama pas anuo tievus nebovau noejosi ni vėina karta. Bažnīčiuo pėrmūsius vedoms ožsakus paskelbė trisdešim septintās metās. Anus klėbuons po pamuoksla liuob skelbs iš eilies tris švėntas dėinas. Esam tou pruogo ė nosėpuortėgrapavė. Vėsė jaunė, švėtou, gražė. Vėsū akies linksmoms ė dėdliausis gīvenėma ūps. Bet tou ožsaku dėina kuokėi vėsė bovuom druovė, nepripratė pri tuokiū dalīku, aple anus gėrdiejė tik iš kėtū žmuoniū pasakuojėmu.
So Kestio bovau jau ėlgā vākštiuojusi, daug kou aprokavosi, bet tou ožsaku paskelbėma dėina, ka pašvėntuorie sosėtėkuov, tēp vėsks kažkāp keistā atruodė, tēp neīprastā. Aple kažkou mėslėjo mėslėjo, vo, ka rēkto kėtam pasakītė aple kou, nepasakītiuo, pati savės nebsopronto. Tarpās tēp atruodė, ka ligo ė geriau būs gīventė, vo tarpās šėrdės tēp gobėjuos, ka maž betrūka lig ašaru.
Toukart sotariev sosėtėktė pri bažnīčės vartu. Bova pakvėistas ė mona seseris, ė anuo. So anuo seserim jau bovau pažīstama, liuobam karto i šuokius noētė. Ka vėsė jau soejė, aš nolēdau galva ė mon pradiejė bėrtė ašaras. Aš tėik tatā druovious ė anuo, ė tū vėsū seserū. Ka atsėmėno tou rīta ė palīgėno, kuokės prīš veselės būn dabartėnės jaunuosės, jau nier ne kuo besakītė, ne kuo belīgintė. Dabā anuos ont tū vaikieliu pol patės, kabėnas ont kakla ė nebveiz ne tik seserū, bet ė tievū. No, jau pri tuo šmuota tėkrā ka bova kėtēp bova baisē dėdėlis jaunū žmuoniū druovoms. Mergātė turiejē sava garbė ė valkiuojama nedavies. Vo je vėsė būto galiejė tavi valkiuotė, no, jau ne i tavi bebūto kas veiziejės, to jau nebtoriesi nikuokė vaikė, ne kas so tuokė nusmaukiuota bebūto žanėjėis. Nuors vėina kėta par kelės suodas liuob pasėtaikīs ė tuoki.
Pu somuos jau važiousem pas tus Kestė tievus. Jau priēs sosėtėktė so tou anuo paponio. Vo skaud šėrdės, vo jau eso ne sava kailie! Jezusmarėjė, mėslėjo, kāp mon tėn rēks so anou pasėsveikintė, pasėrokoutė, siedietė pri tuo patėis stala... No, bet pakliovės i tuoki tinkla, jau niekor nebdingsi, siedam i ratus ė važioujem. Kels miestelė genesēs, kors ēt ont žydu ganyklu, nedėdlē kuoks, vėituoms pagėrgžd, ka ratā traiška smolki žvīra, vėituoms šnėbždoliou, ka važioujem minkšto smėltelė, vo kėtuo vėituo kliuksiedams sodejou, ka ratā ikrimt i kukė gėlesnė keldoubė. Ė jau privažioujem baisiausē ėšsėšakuojosi pakelies oužoula, vo paskou ė aukštiausi tū apīlinkiu berža. Iš tuo oužoula šākū galietom ėšētė kuoks dešims mažiesniu miediu ė vėsė dā būto nemažė oužoulā. Sostuojė pasėvākštiuojiem, pasėveiziejuom i tus medius, pasėrokavuom. Ka viel sosieduom i ratus, Kestis saka:
Jau nebtuolėi bier, tujau pamatīsi mona tieva dvarieli.
Ė tėkrā, grētā vėn pamatiem, ka ta anū truoba pastatīta tuokiūs tėrštūs dėrvu krūmūs. Privažioujem seno ruonīčalė ė tujau pat ētam i vėdo. Sopažėndėn muni Kestis so tou sava tievalio. Tuoks neaukšts, gerašėrdis, linksmo šypsenelė moni padrousėna. Kėitā ė vīrėškā sospaudė ronka, pasėbočiavuov, dā pasakė kelis žuodius ė tujau sosieduom pri pėitu. Vo muotinalė, jau Kestė pamuotė, vėn skersakiou i muni, bet tēp par vėsa laika nieka ė neėšlemena. Tēp tatā kap niekor nieka, liguo tas vėsėms jau būtom senē priprasta, vėsks ė pasėbėngė. No, ė tou pati vakara jau aš, Kestis, anuo seseris, vėsė sosėtvarkiem, sosėrėkiavuom ė ciela kompanėjė ėšmuoviem i šuokius.
Veselė bova pri anuo tievū. Kuoki tėn veselė vakara gals, ė vėskas. Bova tou vakara tėi anuo tievā, vedo ė dvė anuo seseris. Po tuos veselės tujau pat reikiejė pradietė gīventė. Truobelės nikuokiuos netoriav ė vėsa laika turiejuov kėlnuotėis nu vėinū žmuoniū pas kėtus īnomavuov. Neužėlgo gėmė ė pėrms vāks duktie Jedzelė. Vo prīš pat vuokītiou ožētont Petrelė. Tatā krėkštėjem tou Petrelė, baliavuojem. Vėsė jau če esam po biški išgierė ė ožbieg pas mumis žīdielis Berkis. Tėn, netuolėi, bova anuo devīnė aktarā žemės. Ožbiega ė tik nu kaktuos tou prakaita brauk, vo če vīrā anam dar kėš tou stėkla šnapšės. Ons bieg tatā i tou sava žemė pasėjimtė arkliū ė jau biegsės nu tuo vuokītė. Vo mes tuokėi posiau gėrtė pasėklausiem ė irgi pasėkinkiem sosieda arkli, sosėdiejuom manta ė ėšvažiavuom i kaima pas seseri. Tatā tėn, mėslėjem, geriau pralēsem tou parversma.
Ė prīš pat vuokītiou ožētont aš važioujo pasėgoldiosi vežėmelie Petrelė ė veizous, ka ont tou kelio, kor ēt i miestelė žmuoniū ganīklas, pėlna vežėmu, karėiviu, žmuoniū so manto. No, mės: Kuokėi če dabā atlaidā ont kelė vėdorio begal būtė? Toukart jau naktėmis liuob lakstītė vuokītiū liektova. Jau dėdlē aukštā, tik gėrdiesi, ka anėi po biški zvėmbtiuo. Privažioujo artiau, sožėnau, ka tatā tēp ruskiu ėnkavėdistā vež i Sėbėra mūsa žmuonis. Vėsė ėšvežamėijē sovarītė ė sotėmptė sau ont tuo kelalio ė īr ilindė ė i patė ganīkla. Daug tū žmuoniū, ožjimts ėlgs kelė gals. Sargībėnē neprilēd priētė ni vėina pašalėnė žmuogaus. Vėsū nuotaika baisi, daug kas kriuok, ka anuo ė nevež, gailės tū išvežamūju. Vo aš važioujo so Petrelė nu tuo susėrinkusiu būrė ė mėslėjo: Viešpatie, Viešpatie, ka aš galietiuo dabā nomėrtė. Ka monės neišvežtom ne i kuokė Rusėjė, ka muni mūsa kapeliūs palaiduoto. Kuoki aš būtiuo laiminga, ka galietiuo tujau pat nomėrtė... No, a tatā nepėlduos Mėkaldas pranašīstės, ka gīvėijē žmuonis pavīdies mėrosėisėms. Matā, ė atejė tas išpranašauts laiks, ė atejė.
Aš tuo vežėma i Sėbėra dėdlē bėjuojau, jug ė tas Kestis bova vėsēp prisėšmieklavuojės, vo a daug reikiejė, ka tavi sojimto ė sopūdyto kuokiūs Sėbėra mėškūs...
No, vo par krėkštīnas, aregi, jau no tuo vežėma bova praejosės kelės nedielės, jau sožėnuom ė išgėrstam, ka tėi rusā jau patis grētā turies biegtėis iš Lietovuos, ka jau vuokītē anus rėit i biti... Mums ont šėrdėis tēp ė lėngviau palėka. Bet vės tėik mes, nieka neblaukė, biegamuos nu tuo pronta, važioujem iš miestalė kor i tuolėmiesni kaima.
Vo če, miestalie, mūsa truobuos sauguotė bepalėka vėns Kestis. No, ė ons, če vėns palėkės, prisėplomptiuojė tėik, ka amėn. Jau kap kuoks mažvaikis, a pats tėkrāsis miestalė dornis. Žmuonės paskou mon pasakuojė, ka ons tatā kažkamė gavės šautova ė pradiejės i dabuoklė varītė tus jau bovusius ė su rusās nepabiegusius kuomunistus. Saka, če tuokem miestelė gīventuojou Nuovėkou šautova i nogara iriemė ė vara par miestali jau i dabuoklė. Paskou pasakuojė, ka ons so sava bėndrās nu apīlinkės pastata jau tou pėnkekampė nomušės ė sotrīpės i žemė. No, mės, velnė, velnė, ka to, ne būdams dvijū vākū tievs, dā pruota neigavā, ta kor tavi mon berēk dietė. No, jau bova paskotėnis dornis, pasaulėnis asėls. Pats, matā, jau sava nuoro lend i pekla, kėš galva i kėlpa. Žėnuomas, ons dėrbuos išgierės, bet a to žmuonims paaiškinsi. Vo juk kumet nuors rēks atsakītė. No ė ons po tou miestali, dā prīš ožētont vuokītiou, pašuokėniejė, papliūrėnėjė jau, gal sakītė, kap reikint. Tėi Nuovėkā jau bova kuomunistā, jau rauduonėijē nu sena laika. Vo ons, pasėruoda, anū baisiausē nekėntė ė, pasėtaikios pruogā, jau sočiopa, atsėlīgėna anėms ož vėsas skriaudas.
Paskou ons liuob ētė i sargība ė tū sujimtūju žīdu sauguotė. Liuob išētė naktimis. Vo žīdā toukart bova sorinktė i anū patiū šoulė ė išētė nieks anū iš tėn niekor neblēda. Jau bova sojimtė. Žīdielis Mauškis pasėšaukė Kesti ė saka anam:
Ui, Kesti, to pajimk nu monės auksa. Je mon rēks, aš žėnau, ka to mon anou vėsumet atėdousi. Je mon nebrēks, to pats būsi laimings...
Anodo so tou Mauškātio liuob vėsumet gerā sorokoutė, bova gerė draugā.
Kestis parejės nomėi mon ė pasakuo:
Mon anuo besėklausont ištrīška ašaras, bet aš, nieka nepasakės, nosėsokau ė noejau šalėn.
To esi čīstā dorns, no, kap batu auls. Jug tou auksa tujau pat pasėjiemė kas nuors kėts... A to negaliejē pajimtė ė pasauguotė... bepasakiau aš.
Iš tū žīdieliu paskou tou auksa vuokītē vės tėik atiemė. Kestis saka:
Je šėrdės būtom leidosi, aš anuo ronku tou auksa pajimtė ė je ons bebūtom kumet grīžės, aš anam vėskou būtiuo atėdavės...
Kestis bova dėdlē teisings, ons nieka svetėma nikumet nier pajiemės, nepajiemė ni toukart, nuors siūlė gers anuo draugs ė matė, ka tas auksos atiteks kam nuors kėtam. Tuoks tatā ons bova. Mon ruoduos, ka tas pasiotės anuo teisingoms sotrokdė anam padietė tam Mauškātiou pabiegtė iš tuos šoulės i laisvė. Jug jē sauguojė, ta galiejė nematītė, ka uns pabiegtom
Vo kāp tus žīdelius ėšvežė i gelžkelė stuoti, aš sava akimis matiau. Senėijē žīdele ė anū vākā bova vežėmūs, vo jaunesnėijē ejė piestė. Vežė so arklēs. Pavarė ūkininkus. Tėi žīdelē važiava baisiausē noliūdė. Anėi soprata, kou vuokītē so anās darīs. Če, pas mumis, anū nešaudė. Novežė pri gelžkelė stuotėis i žīdu kapus, tėn ė sopleškėna. Patis žīdā sau dā ė doubės ėšsėkasė tuokius ėlgiausius kanalus. Paskou anus šaudė, vertė i tas doubės so kliuorkalkiems apėpīlė ė ožkasė. Ožkasė ė posgīviu, korėi po šaudīma dā bova lėkė gīvė. Šaudė žīdus ė lietovē, ė vuokītē, bet vuokītē dā ė isakėniejė.
Lietovē īr taikė žmuonis ė žīdā tou karuonė, kāp aš mėslėjo, ont sava galvuos ontsėtraukė patis. Anėi ketorėsdešimtāsēs metās džiūgava diel lietoviu nelaimės ė padiejė rusams vežtė lietovius i Sėbėra. Vėina sena žīdelka, aš pati sava ausimis gėrdiejau, ka ožejė vuokītē, pasakė:
Ui, kasiem tamstuoms doubė, vo patis ikrėtuom...
Ė kāp mon jem zlastės ont tuos mūsa valdiuos, ka ana viel apsėlēda so tās žīdās. Ė Seimė, ė kėtor viel vėn jem anus i sava kompanėjė, ligo Lietovuo nebūtom ožtektėnā lietoviu.
Žīdā lietovems īr pridėrbė tėik ė tėik. A to gali soprastė, kāp tau būto, je žīdā tava vākulieli pagruobto ė sosėrinkė nožudīto. Jug anėi katalėkus liuob aukuotė sava dievou. Vo jug tas nier ėšgalvuots dalīks, tēp bova, garbies žuodis, iš tėkrūju. Muni patė nuoriejė pagruobtė. Tebėbovau dā pėimenė. Aš parēto iš bėržės nu gīvuoliū. Tėn vėinas dėrvas, mėškā aplinkou ni gīvuos dvasės. Aš biego tatā vėsā netuolėi vėiškelė, vo kelio važiou do žīdelē.
-Tr-r-r-r... stabda anōdo arkli. Aš ė apsėstuojau, ė veizous, kou če anėi darīs. Aš jau bėjuojau tū žīdu, aš jau vėskou žėnuojau, mon bova pripasakuota aple tus nekaltū vākū gruobstīmus tėik ė tėik.
Ui, mergelė, tatā ėštraukė iš kėšenės tuokė dėdėlė baronka ė vadėn moni, ui, akšėn, akšėn, mes tau dousem baronka.
Jezau mona, ka aš isėgondau, ka aš apsėsokau, ka pasėlēdau atgal i mėška, ka liekiau, ka liekiau, vuos šėrdės pruo kakla neėššuoka. Ė ka besostuojau, jau bova pats mėška vėdorīs ė aš tū žīdieliu ne begėrdiejau, ne bematiau. Vo anodo, kap niekor nieka, patompė arkli ož atvarslus ė novažiava tuolīn. Ne anėi monės gėnies, ne nieka. Anėi muni nuoriejė prisėvėliuotė tatā so tou baronko. Ne, ne, ne iš geruos šėrdėis. Jau ne
Žīdā par dvīlėka šouliu vėinėms metams turiejė pagruobtė po vėina katalėka vāka. Tuoks īr tatā tas anū tėkiejėms. Tuoks pat tebier ė dabā, tik vėsa laimė, ka anū mažā bie. A mis, ka tēp nebier? Žėnuomās, ka tebier. Tebier, tebier...
Ė pamėslīk, anėi tou pagruobta vāka isėneš i kuoki kombari, pasėdeng balta dėdėlė druobolė, apsied aplinkou ė vėsė ronkuos laika tuokės adėtelės. Toukart vadėn tou vāka:
Ui, akšėn, akšėn, aš tavi pagluostīsio.
Vo ka tas vāks priēt, bakš so tou adėto. Kėts ė viel tēp pat. Vo tas vākulielis bieg i rinki ė vėsė anou bada. Pamėslīk, vėn tēp ė tēp, pakol jau vėsā anuo kraus nobieg. Matā, kėik tou vāka anėi konkėn. No, a negalietom pajimtė kuoki švėrkšta ė ėštrauktė tou krauji, ė tēp baisē tuo vāka nežodītė, a negalietom grētā pasmaugtė ė toukart tou krauji išsėtrauktė. Ne, matā, anėms rēk ka tas vākūkštielis cīptom, rēk anou po biški nozorduotė. A to isėvaizduoji, kap tas ėšēt? Ė aš ont tū žīdu negalio pamėslītė, netorio akėis. Anėi liuob gruobtė ė paugusius žmuonis. Īr nuoriejė. Bet tas vīrs bova sīluo. Anou jau bova i sklepa isėviliuojė, bet ons ėšejė nu tū žīdu, nešėns longās ė doriem...
Miestūs lietovē tėms žīdelems īr ne vėina karta longus īr išpierė. Pasėsgend kuoks žmuogos sava vāka ė ēt ne i puolicėjė tou puolicėjė žīdā grētā vėn liuob papėrktė. Vo jem pertė anėms longus toukart anėi jou bėjuos beužkliūdītė tus lietovius. Pamėslīk, iš dvīlėkas miestu vėsė žīdā ded piningus puolicėjē papėrktė. Ė doud anėms kėik jau rēk, tik nieka nesakīk. Ė anėi so tās piningās ejė vėsor kiaurā, be juokiū kliūtiū. Ė žmuonės nieka kėta negaliejė anėms padarītė tik ėšpertė longus.
Vėns žmuogos pas žīda dėrba pečio. Sau senôji beardīdams ė atrada ožmūrītus žmuogaus kaulus. Matā, tou nožodītouji bėjė kam nuors paruodītė ė ožmūrėi i pečio. Tas bova mūsa miestalie, tik nebatmėno koremė šmuotė. Vīresnõjē žmuonis vėskou žėnuojė, vo jaunõjē nebžėna. Matā, jau pėnkėsdešim metu pas mumis nebėbova žīdu. Rasintās dieltuo, par tus žmuoniū žudīmus, anus ė Hitleris jiemė i naga.
Vo tuo katalėku kraujė žīdams reikiejė dieltuo, ka pastuojosės žīdelkas vėsumet galietom atsėplieštė po skepsnelė nu tuos krovėnuos drobolės ė isėdietė i šliorė ė nešiuotė po kuojės apatė. Anėms reikiejė paruodītė, ka va, mes tėik pažemėnam lietovi, ka ont anū galvuoms vākštiuojem. Anū bova tuoks tėkiejėms, anėi kėtēp negaliejė.
Vo tēp jau tėi Lietovuos žīdelē bova gera karektuoriaus, geruos šėrdėis. Anėi muokiejė tēp sovaidintė, ka to aple anou nepagalvuotomi kou nuors prasta. Anū bova dėdlē gerū daktarū, sava ronkuos turiejė vėsa prekība, bemaž vėsas miestalė krautovės. Žīda to nikumet neapgausi, vo ons tavi beveizint.
Paskou, po vuokītiū parversma, gīventė viel grīžuom i senōjė sava vėita. Vo ka jau žīdus sojiemė ė ėššaudė, toukart vedo parejuov gīventė i Monkės truobas. Kas neturiejė kame gīventė, tas toštės truobas liuob atėdoutė lietovems. Skėrstė jau valdė. Vedo tēp ė gavuov. Par vėsa vuokītiū laika tėn ė gīvenuov.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama