|
|
12. Kestis darboujės
Tuo dėdliuojie truobuo, pri kelė, Kestis bova isėtaisės šaltkalvė dėrbtovė. Žmuonės neš taisītė vėsuokius dāktus: dvėratius, cėnavuotė sorūdiejosius ė sokiorosius stuotkus, kėtkou. Jau ė toukart ons atsakontē liuob gertė. Al' kuo če ė besakītė, ons gierė jau vaikio būdams. Lig kariuomenės nejiemė ne i borna, vo po kariuomenės ne tik ka plėmpė, bet ė dėdlē apslinka. Sava senam tievou pri ūkė darbū par vėsus metus neliuob ne pėršta beprikėštė. No, a to, žmuogos, gali soprastė tuoki keista sūno, a to anam ė nuoriedams galietumi kāp nuorintās padietė, ka ons tau, seniou, negal pri ūkė rēkalū ni pėršta prikėštė? Vo jug ne kuoks invalids bova. Bova stėpros, daug stipriesnis už kėtus vīrus.
Krovėnā isėkondės bova i tou sava medžiuoklė, i tou prakeikta šautova ė niekam tėkosė žvejība. No, jau baisos medžiuotuos ė žvejīs bova, baisos. Galiejė nejiedės, nemėiguojės, kažėn kėik novargės būtė, bet je jau galies ėštriestė i mėška pašaudītė, a i paopi su tinklo, a so peštekė, ta jau būs laimingiausis žmuogos pasaulie... No, ė anam ė nošautė, ė sogautė jau vėsumet liuob ētė gerā, jau tuo vėituo po laimingo žvaizdė bova gėmės. Ons par vėsa sava omžio nikumet neliuob būtė tū žvieriū varītuos, vėsumet kamė lauka gelė, ožsėmetės už kuokem mediou a akmėniou, jau so šautovo tīkuos kāp tėkros medžiuotuos ė nikumet jau be rēkala šūvė nepalēs. Je šava, ta jau būk garėntouts, kas nuors ė gol ėštėisės kuojės.
Pamėslīk, dā Smetuonas laikās, anou so neužregistrouto šautovo bebrakuonieriaujėnt pamatė puolicininks, pradiejė vītėis ė nuoriejė sogrēbtė, bet nieks tam puolicininkou neėšejė. Kestis ne tik pabiega nu anuo, bet patiuo anuo panuosie bebiegdams, tuokiūs nedėdliūs krūmuokšniūs, dā nosėšava ė spiejė pasėjiemtė dėdliausi zuiki. Tuo žvierelė mēsuos mūsa vėsā šeimīnā ožteka kelėms kartams.
Jau mitroms anuo bova neapsakuoms. Liuob iš anuo dīvuotėis ne tik medžiuotuojē, korėi pažėna, bet ė vėsė aplinkėnē žmuonis. Eso pati sava akimis matiusi ons tiktā isėbiegies, isėbiegies, pašuoks i vėršo ė uorė so vėsās drabužēs, so sava sunkēs batās, jau būdams omžiou žmuogos, do karto apsėvertės uorė viel ont kuoju atsėstuos.
Vo tēp jau anuo nuolatėnis darbs bova šalkalvīstė. Turiejė tuokė nedėdili bliekini stalieli, koriuo vėdurie bova gėluoks ilėnkėms ė įtaisyts vėntiletuorios uorou pūstė. Untmes kelis somtius onglėis, mins pakuojė, šnėrpšdamė pradies soktės ventiletuoriaus sparnā, ė tėis tou uora skylelė ta onglės iš karštė pasėdarys baltā rauduona. Toukart ikais tas gelžės ė ons tiokius nedėdlius dalykelius liuob sovarioutė, nukaltė, sognitietė, solunkstytė. No, bova, tuoki maža kalvelė, taisītė mažėms dalykelems. Bet truobuo uns nikāp negaliejė dėrbtė, ēs baisiausi smarvė. Vasara liuob isėtaisīs kamė laukė, vo ka atšals premėnie. Ons liuob žmuonims sotaisytė ė dvėratius, pėina mašinavuojėma mašinas ė kėtkou. Iš tuo, kėik jau ėšejė, valgė dounelė ė pats, ė mes vėsė. Bet žėnā iš tū atsėtėktėniu smulkiū dalīku taisīmu ne kažė kāp tegaliejuom išgīventė. Ka jau oždėrbs, garā pavīks medžiuoklie a upie sogautė kelės stombesnės žovis vėsė tik kėrtai, ka nebatneš taisīmu, nieka nebsogaus ė nebnušaus kėntai. Par baisiausius vargus, ta iš kuo po biški prisiskuolindamė, ta kėtēp, bet vės tėik šēp tēp ė stūmievuos.
Vedo jau turiejuov pėrmouji sava vāka Jedzelė. Anā ejė i tretiojė. Tas bova vasara, par škapliernas atlaidus. Če, miestalie, gīvena tuoki ūkininkė Einikienė. Tou rīta ana saka sava šeimīnā:
Šėndėin vėsė važiousem i atlaidus, bet prīš išvažioujint dar torem palaistītė darža.
No ė dali vėsa šeimīna laistītė, kas kāp begaliedams, skobėnā, grētā, ka jau nepavielouto ont somuos. No, ė palaistios jau vėsėms rēk nosėplautė tou prakaita, nosėmaudītė. Če pat, pakalnie, bova gėlos tvėnkinīs ė abodo vaikē greitībies noliekė maudītėis. Nu kronta tik plīkt, plīkt tėisē i gelmė. Sošuoka abodo. Vo tuo vėituo iš žemės trīkšt dėdlē daug šaltėniu ė ondou īr šalts kap spirits. Bet a če kas sošėlės ė išsėjodėnės i tou beveizies: Tik skobėnā šuok i tou ondėni ė tujau pat rēk važioutė i tus atlaidus. Vėinam vaikiou miešlungis sotraukė raumėnis ė ons pradiejė skėistė. Ontros, matītėis nežėnuodams kāp, plėkuoms ronkuoms poulė tuo gelbietė ė abodo i dogna.
Tēp tatā ė noskėnda do jaunė vīrā, kap do jaunė oužoulā. Paskou tam prūda platemė ondėnie nieks nebgal anū berastė. Tas prūda ondou, ka ė nesmarkē biega ė vėskou nešė. Ė tėi nuskėndė vaikē nenusėlēda če pat ont dogna. Pradiejė žmuonis ėiškuotė, bet tū vaikiu nerond. Ė ta Einikienė višā paskelbė tam, kas atras noskėndosius vīrus, somuokiesio dvėdešims litu.
Kestis bova gers plaukėks ė nardītuos. Ons dā kariuomenie betarnaudams Nerie bova išgelbiejės beskėistonti kareivi. Vo tėn, pasakuo ondou jau biega dėdėlē smarkē. Daug smarkiau, kāp mūsa prūdė. No ė Kestis jiemė ėiškuotė tū nuskėndusiu vīru, nardītė po tou prūda ė vėinor, ė kėtor. Ė, žėnuokėt, par kuokės dvė adīnas ons atrada tus skėnduolius ė ištraukė. Abodo bova nuskėndė vėinuo vėituo, i kliebius vėns ontra apsėkabėnė.
Vo tėi dvėdešim litu tou laiko bova jau nemažė piningā. Ož aštounis litus galiejē nosėpėrktė rogiū cėntnieri. No, ė vėsus tus piningus Kestis tou patė dėina pragierė. To pamėslīk, kou mums tas reiškė, ka mes vākams neturiejuom kou ont stala padietė, bovuom posiau valgė posiau ne. Monės toukart ons jau ni iš tuola nebklausė, jau dėrba kou nuoriejė ė kap nuoriejė. Ė aš, ė mažė vākā anam bova vėinė niekā.
Ka jau kamė oždėrbs kuoki lita ė pradies gertė, pri šuona tujau pat iš kažkor atsėrond gerė draugā. Vėns praša to mon paskuolink, kėts ė mon... Tėik daug ons vėns nebūto pragierės, ta šnapšė nebova jau tuoki brongi. No, žėnā, ka jau išpagėriuo, atėdoutė vėsė ožmėršt, īr ligo nieka nebžėnou... Tēp ė palėkuom kap ė bovė, be cėnta. Aš tus do dalīko lig omžiaus gala nebožmėršio: do jaunė vaikē noskėnda, ė Kestis par dėina tėik pininga pragierė...
Po paskotėniuojė kara šešis metus vedo gīvenuov pas Kestė tievus. Jau kaimė. Tėn bovuov ė ka tou šešiū žmuoniū šeima netuolėi mūsa iššaudė. Šaudė toukart anėi pagal tenīkštiu žmuoniū ožsakīma. Patis žmuonis bova tū mėškėniu paprašė iššaudīkėt.
Jau ė tas žmuogos īr mėrės, kor tus mėška bruolius agitava. Vėskou gėrdiejuom ė žėnuojuom, tik valdė nieka nežėnuojė, nieks nieka neliuob sakītė. Paskou, nedouk Dievė, mėškėnē tou patio ikaitėmo nožodė ė tuoki jauna vaikieli Bladieli. Ons bova jau tas vadėnamāsis komjaunuolielis. Pas anou atrada tou biliuota so Lenina galvo ont vėršelio. Tėn pat anou moštėnā ožmošė. Jezusmarėjė, galvuojuom vėsė, a tēp pasaulie gal būtė? Mėškėnē baisiausē liuob teriuotė kaima žmuonis. Če pas mumis kėtuokiu nebova tik tuokėi ė tuokėi. Vo dabā, klausykės, anus kā šūdus ont šakė kel, vėsus kap kuokius švėntūsius didvīrius garbėn. Mes sava vėituo, sava kaimė vėskou sava akimis matiem, mums nieks nieka negal beiaiškintė: ejė žmuoniū žodīnės ė pliešėmā, vo dabā anėi vėsė bovė Lietovuos vadoutuojē, patrėjuotā...
Tuo Bladelė bovuom noejė paveizietė. Ons goliejė tēp skersā luovas. Sėinas bova anuo smagėnēs aptaškītas. Vo muotina vėskou matė ė vėskou gėrdiejė ė kāp tou anuos vāka draska, kāp moš so šautovu boužiems ė medėnio, iš vėrtovės pasėjimto somtio. Muotina sied ė vėskou matīdama alpst. Vo tėi darboujės. Kuoki begal būtė muotinas šėrdės, kuokėi begal būtė tėi žmuonis? Bjauresnė už žīdus, korėi nokonkėna Jezo Kristo. Rēk svēko pruoto pamėslītė, gerā isėgilintė ė tik toukart kou nuorint sakītė. Vo ne tēp vemtė kas pakliova: vadoutuojē, vadoutuojē... Ož tuokius darbus anū nieks negal kuolītė, nieks. Anėi yr nosėkaltielē ė anus rēk kuo griežtiausē nuteistė. No, jug je ons bova tuo tėkrā verts, to išsėvesk anou ė nošauk, bet ne muotinas akies mušk, talžīk so somtio, ka anuo smagėnis išsėtaškīto ont sėinuoms...
Je tėkros lietovis esi ė tau rūp ka ta Lietova gīvouto, to dā sosėžėnuok vo rasintās ons i tou komjaunima istuojė iš sava dornoma, rasintās anou kas privertė? To dā nešaudīk, vo pasėrokouk so anou. Jug ons īr žmuogos, tava artėms... Ne, tėms žodėkams tuokėi dalīkā nikumet nerūpiejė.
Pati žėnau, gerė bova ė tėi strėbitėlē. Ka jau sosėtėks so mėškėnēs, ta jau šaudīsės kāp pasiotė. Tėi strėbuokā irgi užējė pas kaima žmuogo gruobė nu anuo kou tik begaliejė. Daugiausē, žėnuomās, kuokius rūkītus lašėnius, mēsa, be nepraēs ni pro geriesni drabuži, a kuoki kėta dalīka. Gerė žiūlėkā ė lakudras bova tėik vėinė, tėik ontrė... Ė anū šėndėin garbintė nier ož kou, nier diel kuo. Ne tėi, ne tėi nier nosėpelnė.
Vo tėi Kestė tievā bova baisiausē skūpė. Ka mes pas anus īnomavuom, mūsa Juonielis dā mažos bova. Anėi toukart mėlža dvė karvės, bet ka šviežė pėina kuoki poudieli tam vākou kumet nuorint ipėlto, tuo nikumet nier bovė. Liuob ėšmašėnavuos pėina ė mon, ka jau kumet dous, ta dous tas pamašīnės, tou lėisa. Tatā jau ne mon, vo tam vākou. Ka ė tas tievs, ė tas. Kartās liuobo iēsio so tou mažo Juonelio ė i anū galus. Paponis pjausta rūkītus lašėnius. Tas vāks veizas, ka ė akelės lėp ont kaktuos, nuorieto kuokė kousnelė, bet ka ons nuors mažiausi gnībieli būto davės sava anūkeliou nikumet. Keists sienis bova.
Mon tēp liuob ruodītėis, ka ta naktėis geguželė liuob anam, ka jau ė seniou, begolint luovuo prikokoutė i ausi tik to nepradiek kuo nuorintās doutė tėms sava vākams, jē tik monės nepaklausīsi, anėi pri tavės tēp prikėbs, ka to nikumet anū nebatsėkratīsi. Ė ons tuos pamuotės pamuokīmu vėsa laika švėntā klausė. No, kuoks to esi žmuogos, kuoks to vīrėšks, ka to ni mažam vākou, ni tam negali doutė kuokė kousnelė? A tatā tuo vėituo ons negaliejė paruodītė sava vīrėškoma, pruota ė sopratėma? Ne, kor tau, dėrbs tik tēp, kap ta sokta buoba pripasakuojė... Tėkros beširdis sienis.
No, vo Kestis, ka gīvenuov pas anuo tieva, tonkē vėn sosėtėks so tās mėškėnēs, jau turiejė so anās, gal sakītė, nuolatini rīši. Ons tėn, miškiniu bunkerie, turiejė isėtaisės ė pana. So anās jau bova pažīstams kāp vėn reikint. Paskou aš iš žmuoniū sožėnuojau, ka ta anuo bunkerėnė pana bova ne kas kėts, vo ta pati Baipšienė, so katrou bova apsėžanėjės tas tatā mona jaunū dėinū stuoralūpis kavalierios ė nu katruo aš, jauna būdama, nosėsokau. Anuos vīrs toukart jau bova mėrės. Kāp tatā ėšejė, ka tas mona bovės kavalierios mon ė mėrės dā atkeršėjė ož mona jaunīstės dornoma sava patė palėka, ka mon pakėštom kuojė. No, kažėn, a tēp galietom būtė iš tėkrūju, a tas tier tik mona išmėslos?
Vėina karta, jau tās zavaruku metās, Kestis i malūna vežė somaltė grūdū. Ė parēt ons iš tuo malūna brač tēp smarkē jau apmošts, jau ont veido anam īr ne vėina mielīnė, vo nu kairiuos ronkas vėsos ninkštė nags īr tēp nopliešts, ka belėkės tik vėns gīvnagis. Aš matau, ka tėik tėn bier trūkė, ka ė vėsos ninkštis būtom nolaužts ė nopliešts, tēp tatā baisē ons vėsos īr išsokts ė po pėršta skūro īr pasrovės kraus. Kėik bier trūkė, pamėslėjau, ka galiejē to parētė be vėina pėršta, vo rasintās ė vėsā nebėparētė. Vo ons mon aiškėn:
Pakrūmalie monė ožpoulė tuokėi vaikē ė ka spīrė i ronka, ka ė nīkšti vuos nenolaužė. Bet dā šēp tēp nu anū ėšsėbiegau
Ė mon toukart pasėruodė, ka če anou jau tēp īr pakrėkštėjės ne kas nuorint kėts, vo tėi mėškėnē. Anėi jau gerā tou karta apaldabėjė anam šuonus, ka atsėminto vėsam laikou. Jau īr bovė ož kou, jau īr bovės nusėpelnės. Aš žėnuojau, ka ons kumet nekumet, ka jau kap reikint būs prisėspruogės, ė ka nieks nikamė anuo žuodēs nesuabejuotom, liuob išsėtrauks iš kėšenės kuoki tušti puopiergali ė aiškins tėms sava botelkas draugams:
- Šėtā va, tėi mėškėnē īr kāp mona tėkrėijē bruolē, aš so anās eso geriausis draugs, mes veikam vėsė iš vėina...
Ė pri vėsa tuo pasakīs vėina kėta pavardė. Ė anėi, tėi tėkrėijē mėškėnē, matītėis, vėina karta aple tas anuo išdaigas atsėgėrda. Tad pamėškie tou karta sočiopa ė davė anam atsakontē i kaili, ka ons daugiau nikamė tuokiū dalīku nebėpliorpto. Jug nieks negaliejė pasakītė i kuokė ausi tėi anuo žuodē galiejė patektė. Matītėis ons tėkrā īr bovės anū draugs, nes už tuoki darba kėta būto nupīlė vėituo. Vo anam tou karta užteka gera apspardīma.
Kuoki tėn ta anuo pagelba tėms mėškėnems galiejė būtė, gers Dievs bežėna. Tik so tou mėška bruoliu muotrėško ta tėkrā ka ons bova sosėejės. Vo kou tėn ons, paskutinis pėjuokielis, iš tėkrūju anėms begaliejė padietė, sunko ė besoprastė... Tou laiko, atsėmėno, kiauras dėinas liuob gertė ė vėn bepruotious. Ons toukart jau bebova pavėrtės i čīsta vadalelė. A kuoks rimts žmuogos so anou begaliejė turietė kuokiū nuors rēkalū, mona galva nebsopront... Toukart vėsor anou jau liuob nešiuotė šnapšė, jau žmuogaus iš anuo nebėbova.
Tėi metā bova dėdlē bjaurė.
Ka vedo gīvenuov pas tou anuo tievali ė ka tou Bladieli ožmušė so somtio, tou nakti tėi patis mėškėnē bova ožejė ė i mūsa noma. Tuo tievalė anėi klausėniejė, kamė tas Bladielis gīven, kas tėn pas anus dar īr. Toukart, jē jau kou nuors ė žėnuojē, nieka niekam negaliejē prasėtartė. Kuožnos žuodis turiejė būtė pamierouts ė anuo kaina bova arba mėrtės, arba gīvenėms. Ė tēp bova kuožna dėina ė ejė bėnt kelis metus... Prasėtarē, tujau pat nakti ė lauk vėinū a kėtū svetiū so šautovās a so somtēs. Tēp toukart bova so tou puolitiko. Ė žmuonis vėskuo bėjuojė. Tik tėi bėjontėijē ė bepalėka gīvė, vo drousõjē solinda po velieno.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama