|
|
14. Kaliejėms ė po tuo
Paskou, jau vieliau vieliau, Kesti bova sojiemė ė ėšvežė i Kuomėjė. Noteists bova dvėdešim pėnkėms, vo beišbova, a regi, tik tris metus. Mėrė Stalins ė anou palēda. Mata, ka čīstā nieka nebova padarės, ė kėntiejė vėn par ėlga ė gėrta sava lėižovi. Anam teismė prikėša, ka ons, nuvežės maltė grūdus, ont kažkuokēs senās, laukė pamestās gėrnu akmėnimis bova nopiešės plėka sobėnė pastatiusi Stalina, korem soliekosės joudas varnas lesė tou ožpakali. Tuo ė ožteka, ka gautom dvėdešims pėnkis metus kaliejėma.
Paskou dā prisėdiejė vėsė tėi bepruočiavėmā po miestali, ka bova vuokītē ožejė... Ont anuo par teisma dėdlē poulė do miestelė gīventuojē Nauskis ė Skrebė. Skundė, pasakuojė matītus ė nematītus dalīkus. Mona akims veizint, tėi anuo plūtavėmā vuokītiū laikās, bova daug bjauresnė už tou piešini, bet, matā, kou to misliji, bova užkabints Stalins, ė dėdliausi bausmie bova jau už tou.
Vo ka jau tardė, īr pasakuojės, anam novėlka kelnės ė plėko ožpakalio bova pasvadėnė ont karštū čėgūnu. Ė tēp tatā anou gīva ont ognėi kepėna ne vėina dėina ė ne vėina karta. Vo paskou soraišiuota īmetė i šalta ondėni ė tamė ondėnie laikė kelės paras. Anou tardė jau ne če, vo srities kaliejėmė, ė tas vėsks troka pėnkis mienesius. Ons, vargšielis, par tou sava gėrta lėižovi gava daug kou iškėntietė, vo jug nieka tuokė nebova padarės, nebova rimtā nosėkaltės.
Kāp ons beėšlėka gīvs par tus tardīmus, kap ons beparnešė vėskou, aš sava dorno galvo negalio besoprastė. No, tėkrā, ka ons turiejė gelžėnė svēkata, gelžėnius raumėnis, musintās, ė nervus. Ė ka ons po trijū metu grīža iš Kuomijuos, iš tuo baisė šiaurės kaliejėma, bornuo nebturiejė ne vėina dontėis vėsė bova iškrėtė. Anėms tīčiuoms neliuob doutė ne vėtaminu, ne kuo kėta, nuoriejė, ka tik grētiau vėsė išspruoginieto. Vo kuoks baisos tėn bova tas klīmats! Vėn žėima ė žėima. Vo gīvena anėi ont tuokiuoms uoluoms, ont vėino akmėnio.
Iš tū laikū torio kelis anuo rašītus laiškus. Nieka negaliejė rašītė, nikuokiuos teisībės. Liuob kuožna žuodi tikrintė, ė jē kas ne tēp, tou laiška konfiskous ė sudegins. Bet ė uns par laika išmuoka rašītė neaiškē, bet ka skaitīdamė vėsė galieto soprastė, kāp anėms īr baisē tėn gīventė.
Bet parvažiava ons tēp baisē dā nesergous, nieka sava vėdou dā nejautė, nieks neskaudiejė. Bova be gala stėpros žmuogos, ė je jau anuo vėsā negaliejė palaužtė Sėbėrā šaltē ė kaliejėmā, ta šnapšelė vėskou padėrba tīlē, grētā ė lig pat gala, no jau pagoldė tėisē i kapa.
Ons iš Sėbėra trėmtėis grīža dā baisiesnis. Nieka nebdėrba ė tik vėina rēkala beturiejė kap nuors, kamė nuors gautė ėšgertė. Nebova ne iš kuo begīventė, ne nieka. Vākā auga, pavalgītė ė apsėdarītė reikiejė, vo kapeikas nier iš kuo pajimtė.
Reikiejė kāp nuorintās manītėis. Kāp ė daug kėtū, liuobo išsėvėrsio šnapšelės, biški patargavuosio ė tēp atšuoks vėns kėts roblis. Ė bjauriausē mon bova, ka vėskou liuob rēks kavuotė nu nomū vagėis. Gīvenėmė nieka nier baisiau, kap turietė sava artėmūju tarpė tuoki žmuogo. Kavuosi, kavuosi, nešiusi i vėina pakrūmė, i kėta, bet ka nuēti paveizietė nebier. Ons, veiziek, būs senē atradės ė jau spiejės vėskou išrītė.
Ons, matā, ka mėškė a paopie dies klepšius, liuob žėnuotė ė matītė, kamė kuoks mėnkiausis žvierielis vākštiuo, kamė ons sostuo, kamė īr anuo orvielis. Vo jug aš ne kuoks žvierės, vo žmuogos kor to beēti, vėsor palėikt tava piedas. Ons kiaurā vėskou liuob parmatītė, mona piedas sosektė anam bova vėinė joukā. Ajei, ajei tou ouslė vels turiejė ne kap vėns, vo kap dešims šonū. Jug eso so anou ne vėina karta ejusi i paopi ons sau pasėjims perštėkė, palondžiuos, palondžiuos po paupė krūmus, veiziek, jau ė beatnešous pribadės dėdliausiu līdeku. Turiejė geras ronkas, aštrės akis, šonėis ouslė ė smaka gerklė. Ons apēs aplinkou ė tau tujau pat tau pasakīs kas kamė īr to nieka nikamė nu anuo nepakavuosi. Je nuori pasiosk, je nuori vėituo nosėšauk. Ė tuos sava vėrtuos šnapšės, bova muomėntu, jau nikamė nebgaliejau bepakavuotė ė beėšsauguotė, ka rēkalou esont turietiuo po ronko.
Netuolėi mūsa gīvena tuoki Strakšienė. Ana irgi po biški liuob išsėvėrs. Ka jau nikamė nebgaus, ons ēs tuos šnapšės prašītė ė pas tou mūsa sosiedė. Aš jau iš onksta nieka nežėnuosio ne kumet ons tėn noejė, ne kumet pajiemė, ne kėik.
Vėina karta atēt ana tėisē pri monės. Vo aš šviežē bovau ėšsėvėrosi. Nieka mon neaiškindama ana saka mon, ka ipėltiuo anā ciela literi. Aš apsėdžiaugiau, mės, vo ė atšuoks vėns kėts roblis. No, aš ipėlo, ožkorkavuojo, idoudo. Vo ana toukart mon ė saka:
Ačiou, ačiou, Adelė, bet aš tau piningū nemuokiesio. Kestis iš monėi nesenē īr pajiemės ciela literi ė ėšgierės. To mon tik skuola atėdoudi
Vo mona jau bova iš onksta parokouta, kor diesio tus piningus, ka gausio pardavusi. Īr vākā, anėi ēt i muokykla, anėms rēk vėskou pėrktė, torio vėskou tvarkītė. Vo če sau, šmakšt, ė nieka mon nebier jau senē pragerta. Aš tēp biški notėrpau, ė, pasėveiziejusi i tuokė gera sosiedė, sakau anā:
Strakšienelė, būk tėik gera, anam tedouk tik ož piningus. Kėik jau atsėneš, tėik. Ont borgā nedouk. Vo je idousi, iš anuo patėis ė atsėjimsi, aš tau anuo skuolū daugiau nebmuokiesio. Ka aš tau atėdoutiuo, tas jau būs paskotėnis karts... Parspiejo ė daugiau iš monėi nieka nebtikiekės, vėsus anuo rokundus turiesi vestė so anou patio.
No, brač, saka ana, ka ons tēp dailē muok prašītė, ka ons klaupas ont kieliu, kuojės bočiou, anam dėdlē rēk tuos šnapšės, aš nebmuoko ė atsėsakītė...
No, ka jau tamistas šėrdės sominkšties ė to anam idousi, ta tēp pat, ont kieliu atsėklaupusi, turiesi maldautė, ka ons atėdouto. Rasintās, ė anuo šėrdės sominkšties ė ons tau atėdous skuola, vo aš tau nikumet nebdousio.
Ė ana toukart prėsėžadiejė mon, ka anam be piningū nebdous. Bet paskou vės tėik dā bova atejusi atsėjimtė vėinuos botelkas. Viel tatā ons meldėis, anuos šėrdės suminkštiejusi ė ana nebišturiejosi ė viel idavusi. No, ė viel aš anā atėdaviau, bet tou karta jau tēp prisakiau, ka tas jau īr iš tėkrūju paskotėnis karts, ka aš atėdoudo anuo skuolas... Ė ka jau kartās ana pati atēs pėrktė, ta liuobo beipėlsio tik toukart, ka jau iš kalna mon ožmuokies piningus. Ka jau īpili, ožkorkavuoji botelka, toukart ana tau ė ėšvem:
Brač, aš tau nemuokiesio...
Diel tuo aš anā galotėnā pasakiau:
Tēp, kāp so kėtās, so tavėm nikumet nebėbūs. Po pėrmo piningus padiesi ont stala ė ožsėmuokiesi, vo po tuo aš tau ipėlsio.
Kestis īr bovės kori laika išvažiavės oždarbiautė ė i Latvėjė. Toukart, ka jau biški ožsėdėrbs, ta kol tik beturies, liuob valkiuotėis gėrts ė gėrts. Ka jau nebturies iš kuo begertė, viel jau važious i Latvėjė ožsėdėrbtė. Pargrīžės ė viel liuob gertė.
Mon parvežės nedous ne vėina roblė. Toukart ė Jedzelė jau liuob važioutė i Latvėjė oždarbiautė. Tonkē vėn po sekmadėinė īr jau vėskou pragierės, nebtor kapeikas ni autuobusa biliuotou benosėpėrktė. Vo rēk važioutė. Toukart jau skuolinsės nu Jedzē. Bet ka jau sogrīš iš Latvėjės, pėrmiausē tā Jedzē atėdous skuola, vo po tuo jau tvarkīs sava rēkalus. Tou vėsa rodėni ons tēp ė prabepruočiava, vo aš če, nomėi, vargau vėina pati. Ni kapeikelės pri ūkė nepridiejė, ni sava ronkas. Šimta cėntnieriu bolviu tou rodėni nokasiau vėina pati ė sovėlkau iš dėrvu i sklepa. Bova tēp pripėlts, ka i anou nebgaliejē ni ruopuoms beilīstė.
Vo jau rimtā ons pradiejė sėrgtė nu rodėns. Tėn pas kažkuokė muotrėška kaimė gierė karto so kėto pėjuoko ė abodo gėrtė sieda važioutė. Tatā draugs drauga nomėi parveš. Ė če, netuolėi nomū, leidontėis nu kalna, īr tuoks statos kelė vingis ė griuovie somesta daugībė kūliu. Sau kāp anodo so tou motuociklo liekė, ons, matītėis jau kāp nuors mondravuodams, ont tou puosūkio nebėšsėlaikė ė noliekė nu siedenės tėisē ont tū pakelies kūliu. Vo tas anuo draugs ni nesustuojė važiava ė nuvažiava. Tėik, matā, bova gėrtė, ka ons sostuojės sava kėimė nebgaliejė bepasakytė, kamė tou sava drauga paleida. Anam jau vėsor vėinuodā beruodė.
Bova švėntuos dėinuos pavakarė. Kestis parēt tėisē par krūmalius iš padaubiu. Ė parēt vėsos tatā kraujēs aptekės, apkrešiejės, apdžiūvės. Vėsos veids, vėsė drabužē, ronkuovės... Aš ė ėšsėgondau. Mės: Kas ta dabā če bier atsėtėkės?
Parejės pasėveiziejė i muni, kažkou soborboliava, sogrėižė dontims ė iejė i truoba. Ons negolė ni i luova. Tēp atsėsieda pri stala ė, pakėša ronka po galvo ė, paskou, pasokės anou į šuona, nutėla. Ta vėina anuo ausiės ė pasėlėka prispausta pri stala. Ė tēp, matā, ons išsiediejė tou pavakarė ė vėsa nakti.
Aš anam nieka negaliejau: nē sakītė, nē tėmptė anuo i luova. Būto ožsiotės ė toukart jau būtiuo gavusi biegtėis iš nomū. Pasėveiziejau i anou ė dā pagalvuojau: Meilē to bepadiejē tou galva ont stala, meilē to esi šėltuo truobuo, ta ė mėiguok i svēkata. Ka nakti nebūto šalta, dailē ont petiū ontsiautiau vėlnuona adėjala ė palėkau. Ka nakti atsėbusi, tīlē sau pasakiau, luova īr če pat, galiesi atsėgoltė ė mėiguotė kap žmuogos.
Ons no tuo stala niekor nepajudiejė vėsa nakti. Ė rīta meta, ka ons atsėkielė, veizo, ka ont tou stalo, matītėis iš ausėis ā iš kor kėtor īr pabiegusi ciela pelkelė kraujė. Kėik, matā, par tou nakti anam biega. Gerā, ka tas kraus prasėmušė, vo je ne, būtom ont smagėnū sobiegės, būtom mėrės tujau pat arba palėkės kuokio invalido.
Ė nu tuo laika anam pradiejė dėdlē skaudietė nogara. Vėn, biški kas, anam tou nogara jem ė jem. Vėsa rodėni biedavuojies ė biedavuojies. Ka bovuov kolkuozė, ta par rodėni, ka ė skaudiejė anam ta nogara, vės tėik atēs brėgadierios varītė anou pri kūlėma. Tuokio laiko īr vėsuokė darba, rēk vīru. Vo ons, ka ė skaudiejė ta nogara, vės tėik mašėnavuotė liuob nuories ētė. Matā, vakarās kols žmuonims varsta ė tėn anėi jau gaus ėšgertė. No, ė ons, nieka neveiziedams, ēs ė ēs pri tuo kūlėma. No, vo rīta meta, ka jau biški išpagiriuos, ka anam berēks išsėtompītė ė atsėkeltė, ka ons prakaitous, ka ons dontis sokondės šuokėnies tuo luovuo, bet ni vėina karta balsē nier padejavės. Matā, dėdlē skaudies anam ta nogara ė ons ne už karta beliuob galietė atsėkeltė.
Ė nu tuo laika ons sėlpniejė ė sėlpniejė, jau anou ta šnapšė bova parveikosi nu galvuyos lig kuoju. Kartās pasėveiziesio, ka ons draskuos po tou luova, ka anou pėl šalts prakaits. Vo ons nikumet nepadejou, nikumet aple sava biedas ni žuodelė So patio velnio bova kontros ė stėpros. Ons toukart dā kas kelinta nakti liuob ēs sauguotė kolkuoza kiauliu. Tas pastats bova be longū. Tas pėlvs īr žemiau ė ne tėik tešals, vo nogara vėn šals ė šals. Tas naktinis darbs, musintās, irgi prisėdiejė pri tuos lėguos.
Ė paskiau, ka jau vėsā nebgaliejė nikamė betvertėis, be parstuojė skaudiejė ė dėina, ė nakti, noejė pas daktara. Toukart i puopierius anam ožrašė, ka īr žarnīna auglīs. Ont gala ne so anou jau kou begaliejē parokoutė, ne kou, tik kiaurā grėiš ė grėiš dontimis, blaškīsės tuo luovuo kap paukštis be sparnū. Ka jau kumet parēs gerā, jau kāp reikint ėšgierės, eso biegusi nakuotė ė pas sosiedus nomėi neliuob begalietė tvertėis. Īr žadiejės ne vėina karta ė papjautė, ė ožmoštė, ė dā kou tėn padarītė.
Bet tēp jau, ka ė dėdlē prasts gīventė bova, bet monės nier ni so pėršto ožgavės. Par vėsa gīvenėma kuokius tris kartus tier kepšteliejės. No, jau aš pati būsio ė kalta, jau nebėškėntosi aš tēp ont anuo ožšauksio, ka jau būs vėskam gals. Vo tēp jau ons prīš muni ronkas nekielė. Jug je būtom nuoriejės, ons muni būtom galiejės ožplaktė ė somaltė i mėltus. Bova velnėškā stėpros nu pat jaunīstės.
No tuos lėguos ons daugiau ė nebėpakėla, nebatsėtėisė. Paguliejė lėguonėnie, paskou parvežiem nomėi. Bet netvieries, baisiausē skaudiejė ta nogara ė viel ėšvežiem i lėguonėnė. Ė par kuokės dvė nedielės po tuo jau ė nomėrė. Tēp ė palaiduojau sava vīra. Musintās par omžio abodo kėntiejuov vėns nu ontra. Bet, pasakīk, koriuo šeimuo nekėnt? Maž tuokiū tier.
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama