|
|
16. Vėina pati
Aple dabartėni sava gīvenėma nenuorio nieka ni sakītė nieka anamė neblėka, nier nieka duora. Torio tuokė martelė, ka so anou negaliav ni vėinuo vėituo žmuonėškā sorokoutė. Ana monės nekėnt kap kuokė žvierėis. Ė aš dabā ė nagus sava griaužo, ė kou kam anou isėlēdau i tou sava truobelė. Viešpatie, Viešpatie, jug sava truobuo, sava daržė dabā nebeso nikuoki puonė. Vėino tarpo jau bova tēp, ka gīventė bovau ėšbiegosi pas Petrelė.
Ožpernā bova vuobolū metā. Ė aš anū iš sava suodnelė parsėnešiau ė vėina, ė ontra karta. No ė ana, ka ožklopa muni tamė daržė, ta tėik ėškeikė, ėšdėrba, somaišė so žemiems, dā ė pastūmė, ka ė ont žemės ėšvėrtau. Aš dabā ni apsakītė, ni apmėslītė negalio, ka gal ana monės tēp neapkėistė. Ė aš toukart pamatiau, ka jau sava truobuo mon gīventė nebėbūs kāp, rēks ētė gīventė pri Petrē.
Anodo če dabā tor pėnkis vākus. Vėina mergelė dā tebier trijū metieliu. Kėtė dėdlesnė, dvė jau īr cielas panas. Vėina ēt i aštonta, ontra i devinta klasė. Bet dabā nebēt, metė muokslus, kam anuoms reiki če dā muokītėis, nieka gera iš tuo nesou... Vo muokies ne tēp jau prastā, galiejė muokītėis. Kor paskou līs be muoksla
Po pėrmo ta mona martelė dėrba fermuo, vo dabā, ka išėra kolkuozos, palėka bedarbė. Ė anėi dabā īr čīstā biednė, nebier oždarbė, nebier iš kor pajimtė pininga. Ka fermuo dėrba, liuob ė tū mėltu parsėneš, ė tėik, ka galiejė ėšlaikītė dvėdešims kiauliu. Jau tū mėltu turiejė lig kakla. Gīvena gerā, bet nikuokiū santaupu joudā dėinā nepasėdiejė, ni kuokė duoriesnė drabužė nenosėpėrka.
Ka jau pininga bova, liuob abodo sosies ė gers. Al' ana išmet ož tou mona Juonieli daugiau. Ė tas mona sūnos dabā jau īr dėdėlis pėjuoks. Kāp kėtēp būs, ka jau abodom patink, ka jau ana so tou botelko pėrmuoji grajėj. Nieks nebier tuokiuos šeimuos, kor muotrėška nu gierėma nimaž sava vīra nesolaika, vo dar anou ragėn. No va, a gal kas duors bebūtė nomūs, ka tuoki ta muotrėška tier...
Ė tas mona vāks dabā īr tėik sožvieriejės, ka ni pasakītė nebmuoko. Vo kuoks gers bova, ka bova jauns. Viešpatie, Viešpatie... Žuodelė ont monės neliuob ontlēs, vo dabā nebkėnt. Ė tēp īr sožvieriejės, ka mon baiso daruos če ė bebūtė. Ė dieltuo aš sakau iš kor mon tuos svēkatas bier, iš kor anuos bier?..
Ne aš torio žėima so kou ogni pasėkortė, ne nieks monėm rūpėnas, ne nieka torio artėi, ka jau nebgalio atsėkeltė iš luovas. Pernā sosėrgau, karštė bova trisdešim aštounė ė pėnkės dalis, ė nieks ne skleinīčės erbetas mon neīnešė. Toukart muni Jedzelė ėšsėvežė pri savės. Iš papatalė ėštėmpė ė ėšsėvežė. Ka jau atvažiava monės ėšsėvežtė, sūnos so patė iejė dėdliausē patėnkintė, ka monės če pas anus nebėbūs. Ė kamė to berasi, ka dabā kamė nuorint, kas nuorint sena žmuogo beožjausto? Atejė senatvė ė īr dā baisiau kap tam Brėsiou. Īr ė Petrelė, īr ė Jedzelė. Bet kamė to bebūsi laimės tau senam nikamė nebūs... Ni pri vėina, ne pri vėina... Ni vėns negal apkėistė sena žmuogaus. Va kap dabā īr...
Vo jug aš neso dā tēp sena, aš savi apsėgerbo, apsėplauno, aš nuorio būtė švarē. Jau senatvie mon ne kuokėi darbā, ne kuokėi prakaitā, aš nuorio būtė švarē, dailē. No tēp, kap vėsė žmuonės. Mon dar nier bieduos, bet aš mėslėjo, kas būs, ka aš nebėpaēsio? Kāp toukart mon bebūs? Nieka niekam negali ne pasakītė, ne pasėgoustė, ne kou. Geriau tau, sens žmuogau, būtė po tėlto, ė vėsks. Kėik aš eso pargīvenusi, kėik vėskuo gėrdiejusi mon ė i galva nebtelp, aš ė soprastė nebgalio. Ė iš kor mon tuos svēkatas tėik īr, iš kor mėslėjo vėina pati ė negalio soprastė. Jug ė gėmiau kap ont tėkra čiderstva. Balondė pėrmuo mon jau būs līgē septīnėsdešim aštounė.
Vėina karta muni martelė mošė par galva, bet Juonielis ni žuodelė nepasakė, neožtarė, liguo būto nieka nematous, liguo anuo muotinā nieka nebūto... Ė dabā nu tuo mošėma tebie galvuo tas kauls ėššuokės. Tas vėsks bova toukart, ka dā senuojie truobuo tebėbovuom, jau prīš kelis metus. Ė dabā mon ruoduos, ka mon kėta nieka nebrēkto, ka tik turietiuo aš ramė atskėra sava kertelė.
Aš, ēdama kelio, tēp ė veizo i tas truobas, ė mon ruoduos kuokėi tamstas esat laimingė žmuonis, ka torėt sava gorba, torėt kor parētė. Parētat ė ni vėina sau nebėjuot, sau gīvenat kap kuokėi puonā. Vo aš ė šėndėin tebeso kap kuoks niekam nereikalings klajūns, nežėnau kāp kas so monėm beatsėtėks ka ė rītuo dėina.
A če mon jau dėdėlis maluonoms važioutė i tou miesta pas tou anūkė ė veltėis anėms po kuojuoms, būtė tarp jaunū žmuoniū? Jug tėn īr gražiausė kombarē, a tatā mon, tuokē senē, tėn bebūtė, betrainiuotėis? Mona ė šėrdės baiduos, ka aple tou pamėslėjo. Jug aš dā tėik pruota torio ė vėskou puikiausē sopronto, bet mon kėtuos ėšeities šėndėin nebier ė torio dabā tėn važioutė ont vėsuos žėimuos. Če aš nebgalio bebūtė īr šaltė kombarē, vo pakūrintė anū netorio so kou. Vo mona omžiou jau rēk šėlomuos. Tėn, miestė, vėsė kombarē īr šėltė, tėn kėtēp. No, dā ė ta anūkė jau nuošėrdē muni nuor vežtėis, ė tas anuos vīrs jau tėik pernā prašė... No, jau pagal tou liguo ė nebūtiuo anėms primesta, bet če kažkas īr, ka tėik anėi nuor. Musintās, ka jau novažiousio, priēs ė so anās ėšsėprėklītė. Toukart monės čīstā nieks nebnuories. Matā, tėn īr ketoriū metieliu vāks, vo jug aš anėms vėn dā ė valgītė išvėrsio.
Tas anuos vīrs tonkē vėn išvažiou i Rusėjė, po nedielė ė daugiau nebūn nomėi. Ons īr ožsėjiemės so prekībo. Korėi važiou, tėi dabā neprastā gīven, gal oždėrbtė. Ė anėi tou gerā sopront. Gerā ėšēt tėms žmuonims, korėi dabā gal bėzniautė. Bet pamėslīk, anėi novažiavė po ciela nedielė išgol viešbotiūs. A tatā nier vargs, a tatā īr tas pats kap nomėi, ka kuožna vakara gali atsėgoltė i sava luovelė? Ek, e-e-ek, aple tuoki gīvenėma negalio ni pamėslītė, bet ka kėtēp dabā negali. Iš kuo gīvėnsi, iš kuo pininga pajimsi?
Vo važioujint, a negėrdam, nematuom, jug tavi kuožnamė žingsnie dar gal nošautė, pardortė, sokaliečītė, pagruobtė ė vėsēp kėtep padarītė. Kas dedas, jug kas šėndėin dedas pasaulie!? Če preita karta laukam anuo sogrīžtont. Mės, Dievė brongos, Dievė brongos, kāp če kumet begal išētė? A ėlgā tēp gali gīventė? Juk žemė pu kuojuoms mažne kuožna dėina deg ė lingou. Jug īr čīsta liuoterėjė ė so tās oždarbēs kap kumet beišēt... Veiziek, važiou, važiou ė vėsks ėšēt ont nulė, vo kėtouji karta ė vėsā gerā. Tēp tatā ė gīven, ė nuor, ka šėn žėima aš būtiuo so anās, tėn pagīventiuo. Ė mon nebier iš kuo rinktėis, prisies važioutė...
Jau Juonielis so sava patė anou dėina mon pasakė:
Ka nomirsi, mes tavės nelaiduosem. Pasėėiškuok geriesniu ož mumis...
Vo jug vėskou anėms palėkau: ė suodna, ė žemė, ė truoba. Dabā tou kningelė, kor gavau dalėnont koukuoza, pardaviau ė piningus padiejau i taupuomoujė kasa. Rēks vėskou ožrašītė Jedzelē. Rasintās ana muni palaiduos. Vėsks tēp keistā dabā mums išēt: tėi mona vākā nikāp negal sosėrinktė i krūva, apsėtartė, apsėrokoutė. Anėi īr kāp gīvuolē, ligo ne vėinuo truobuo būtom augė, ne pri vėina stala valgė, ligo bėjuotomės vėinė kėtū...
Vo jug aš jau eso vėskou sosėtvarkiusi, so monėm jau nikuokiuos bieduos nebūs. Berēks tik graba nopėrktė. Vo tēp aš jau eso pasėdiejusi ė ikapės, ė žvakės, ė abrūsus nešiejems... Noj, anou dėina nosėpėrkau, ka jau vėsks būtom, nebrēktom belakstītė. Ka korėn če dėina bovuom sosėtėkė ont kapās, aš vākams ė sakau, ka mona pagrabė nebūto nikuokiū mozėkontu. Dailē, koklē lai pagėid sosėrinkė žmuonės. Be mozėkontu. Toukart išēt daug geriau, mieliau šėrdē. Dabā vėsė duorė žmuonės laiduojės be mozėkontu. Anuokės tėn linksmībės, ka žmuogos mėrė...
Ka jau mėrsio, vėsa ta vėita, tas noms, kor dabā gīveno, tėi laukā, tėi tuolėi saulielīdė laiko matuomė medē tēp ė palėks jau mona akies. Jau vėsks tas par tėik metu īr mon i šėrdi iaugės ė vėsam laikou palėks so monėm. Ėr aš niekor kėtor iš tuos sava vėitas važioutė nebnuorio... Ne, ne.
* * *
Dabā, ka naktimis neit mėigs, aš daug kartu matau tas sava vėitas, kor vākūkštelis būdama biegiuojau. Ė šī meta tėn bovau nuejusi. Vākštiuojau ė veiziejaus, kap kas po tėik metu beatruoda? Iš tuo laika beveik nieka nebier, vo šėn žėima dā ė ta dėdliuojė lėipa besunti novėrtusi. Kuoki ėškada... Besėveizont i anou mon pradiejė bėrtė ašaras. Vargšė, tēp ka krėtusi ont šuona, ka ė tuos apatėnės šakas nolūžosės ė solindosės gėlėi i žemė. Ė sau ana, vargšelė, ėšbova lig pat šiuos žėimuos, bet jau vėsos anuos vėdos bova vėsā iškuoriejės, tēp iškaužuojės, iškaužuojės ontā kap tuo rūgosė ė parrūgosė pėina. Ana iš senatvės tatā ė novėrta. Musintās kuoks stėpriesnis vies pūsteliejė a kas. Ėlgā ana išbova.
Dabā, jau tėkrā gal sakītė, tėn iš mona vaikīstės čīstā nieka ė neblėka. Īr dā kažkuokiū miediu, bet tuos puikiuosės lėipas nebier... Tiktā vėina žemė belėka ė ta i opalieli nosvėrusi dėdliuojė pakalnė...
Matā, tėi netėkrėijē mona tieva išmėrė dā lig rusou ožētont. Vo tėn gīventė palėka ta anū duktie Vuonė. Ka rusā ožējė, tou anuos vīra, Kazėmiera, pajiemė i lageri ė tėn ons mėrė. Tėn ė daugiau anū sojiemė. Ė anuo bruoli, ė kėtus, ė vėsus līg vėina rusā sujiemė ė ta lageriūs, ta kaliejėmūs nokonkėna, nožodė, nebipaleida gīva ni vėina.
Kelio važioujint ė nežėnuodams gali jau soprastė, ka važiouji ė važiouji i dėdėli kalna. Ė, ka pasėkeli ont pat kalna, ta jau ė īr ta mūsa vėita ė ana vadėnas Kalnėškēs. Ana īr tujau pat važioujint ont Salontū, kairie pusie, vo nu Salontū kelė dešėnie posie jau ēt Erlas pėivas ė bieg pati Erla.
Kas duo ė kuoki tuo Erlas slienė platībė, nebužmatuoms ėlgoms! Ė vėsks īr tarp mėškieliu, žmuoniū truobū, suodnu, platiuos daubuos šlaitū ė no kelė poikiausē matuos. Ė vėn, ka jau tėn ēto, dabā aš džiaugous ė džiaugous tou puikio regėnio. Vo kol bovau jauna, jug vėsā nieka neliuobo matītė, pralieksio pruo šali, vo galvuo soksės vėsā kėtė dalīkā, kėtė ēkalā. Matā, senatvė priartėn žmuogo pri žemės ė tik toukart gerā pamatā, kamė ė kāp esi žmuogos augės, kamė ė so kou gīvenės...
Ka jau nosėleidi nu tuo Kalnėškiu suoduos kalna, rēk parētė par pėivas, vo anū vėdorie parbrėstė Aiškūna tuoki nedėdėli, gero žingsnio paržengama ė pėivuoms kveponti opalieli. Vasara tonkē vėn, ka jau piestė liuobam ētė, anuo ondėnelie liuobam atsėpraustė ė dolkėnas kuojės nosėplautė. Ė toukart tēp liuob palėngvietė, ka ė nuovargi kap ronka liuob nojimtė.
No, ė aš, neskubiedama, žingsnielis po žingsnelė apejau vėsas tas sava vaikīstės vėitas. Ejau ė vėn mėslėjau aple sava praejosi gīvenėma. Veizous, veizous i anou kap i kuoki dīgoldagi: dā biški ligo ė braižuos, ligo ė kou, bet tēp neskaudē, tēp kap kou tik gėmės vāks žīstom tava pėina. Vo aš tėik idiemē seko tou vāka, tėik negalio atėtrauktė akiū nu anuo ė vėn mėslėjo: vākali, a to mona, a to kėinuo svetėma esi... Bet kėinuo kėta būtė kāp ė negalietom, ons īr mona. Jug, ka ė ta novėrtusi lėipa, ė tas opalielis, tas kels, laukā, ė ta žemė, jug vėsks īr mona praejosės deinas, naktis ė metā...Va kap tatā keistā īr, ka omžiaus jau patemė galė pasėvėizi i savi, parėiti ė viel pamatā tas vėitas, kor mažos būdams biegiuojē, kor auga, mīlėjē ė džiaugēs kėtus augindams...
Ne tik jauns žmuogos prašaun pruo šali. Aš tuoki bovau ė eso vėsa laika. Bikou pasakau, vo paskiau gailious. Jau pati sopronto, ka negerā pasakiau. Eso tuoki makaleika ė jau so monėm nieka nebėpadarīsi, jau pasenau... Ė tau, matītėis, būsio daug kou ne tēp pasakiusi ė paaiškėnusi. Bet, terīžties, rasintās, gerasis Pondėivalis atleis mon mona kaltės...
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama