|
|
|
Ė davatka īr tuoks pat žmuogos
|
K E L M Ė |
ffffffffff
|
Monuojė „porta“ sodietės ė turinīs:
pavapaliuojėmā
dėinīns
poslapis
|
DIENORAŠTIS
1. 1936 metų ruduo Jau visa savaitė lyja ir lyja. visur baisiausias purvas, į klumpes semiasi vanduo. Negi jau atėjo ruduo? Vidrašių gandrai turbūt jau išskrido. lizdas tuščias ir taip liūdnai atrodo. Ir visas tas didelis namas tarsi pilku liūdesiu apsigaubė. Iš salono jau nebesklinda linksmos dainelės, nebegirdėti jokios muzikos garsų. Išvažiavo vaikai į mokyklas. Pasibaigė atostogos, o su jomis ir vasara. Liūdna ir man, baisiausiai liūdna. Jau greit vakaras, prieš mane du langai, tarsi dvi pilkos akys, iš kurių bėga ir bėga lietaus ašaros... Prisimenu paskutines dienas prieš išvažiuojant – mergaitės tvarkosi savo knygas, drabužėlius. Kiek gražių daiktelių jos turėjo, kokius marškinėlius... Aš turbūt niekada tokių neturėsiu. O Danutė pasakė, kad ir jos neturėtų, jei ne tetos. Yra Zūzana ir dar kita, kur Amerikoje gyvena. Be jų pagalbos ir mokintis negalėtų. Iš kur mama paimtų pinigų? Tėvas gi prageria kiekvieną uždirbtą litą. |
O juk ir mano teta „amerikonka“. Galėjo leisti ir mane mokytis. Ir šiandien pirmą kartą pajutau savo širdyje jai neapykantą. Neapkenčiu jos, nes mane nuskriaudė, aš turiu varganai gyventi. Žinau, kad tai nuodėmė ir nereikia jos laikyti širdyje. Nereikia, bet...
Oi, geriau reikia ką nors linksmesnio galvoti, nes netrukus verkti pradėsiu. Tik ką čia sukursi, kad vargų daug, o linksmumo bemaž nėra. Ne, tokia nusiminusi aš troboj ilgai nesėdėsiu, eisiu į kiemą nors šunį pašnekinsiu, su karvėmis pasikalbėsiu. Jos, žinoma nieko neatsako, bet mane tai tikrai supranta.
Va, jau prisiminiau vieną linksmą nuotykį. Užsirašysiu, kad neužmirščiau, galėsiu beskaitydama ne kartą pasijuokti. Tai buvo paskutinę savaitę prieš vaikams išvažiuojant. Vieną rytą atėjo ponia Vidrašienė ir pasakė, kad gausiu padėti duonos tešlą atminkyti. Jie kepa labai didelę duoną, bet visada minkydavo Daukšienė. Ji, pasirodo, apsirgo. Mergaitės porai dienų buvo išvažiavusios pas gimines. Man vienai minkyti sunku, bet Vidrašienė žadėjo surasti man padėjėją. Išlėkiau pasišokinėdama. Man patinka duonelę minkyti, o kokia jau skani yra ta žalia tešla. Mes duonos nekepame, tai duodame miltų, kartu iškepa ir mums.
Pasirodė ir mano padėjėjas Rapolėlis. Užmiegotomis akimis, susivėlęs, susiraukęs. Šeimininkė paliepė jam švariai nusiplauti rankas ir išsivalyti panages. Aš mazgojau rankas bliūde ir tryniau įjuodavimus, o padėjėjas vis aiškino – be reikalo toks šveitimas, nes kai duoną baigsianti minkyti, jos ir taip pabals. Aš jam atšoviau, kad savo panagių irgi nerakinėtų, nes jos išsivalys į tešlą. Ir vis galvojau, kaip man su juo reikės kartu dirbti? Jis didelis ir stiprus, o aš tokia menka ir jėgų ne kaži kiek teturiu. Bet nebuvo laiko kada galvoti, įėjo Vidrašienė dviem skarelėm nešina ir liepė gerai apsirišti galvas. Rapolėliui dar padavė ir prijuostę. Bet jis neėmė ir per pilvą persirišo rankšluostį. Kai atsistojom, tai gelda man pasirodė baisiai didelė. Turbūt buvo supiltas visas maišas miltų. Įdėjo kelias saujas druskos, porą saujų kmynų ir tada mes kibom į darbą.
Pasirodė, kad aš per maža. Kai sugrūdau rankas iki alkūnių į tešlą, tai gelda palindo man po pažastimis. Bet atnešė suolelį. Užsilipusi ant jo galėjau dirbti kaip reikiant. Tešla tirštėjo ir minkyti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Aš vos begalėjau ištraukti sugrūstas į tešlą rankas. O Rapolėlis su savo kumščiais minkė kaip su grūstuvais, miltai, kaip dulkės kilo aukštyn ir kėlė man pasiutusį čiaudulį. Bet kaip skaniai kvepėjo ta duonelės tešla. Aš sugalvojau paragauti ir atsikandau gabaliuką nuo piršto. Bet tuo pat metu tas dykūnas stumtelėjo mano ranką ir tešla ne tik užkišo man burną, bet užlipdė ir nosį. O mano abi rankos tešluotos, nusivalyti nėra kaip. Kramtinėju ir laižausi ir toks piktumas pašoko, kad paėmusi gerą gabalą kyštelėjau ir jam panosėn. Dabar gražūs buvome abu. jis taip pat laižėsi kiek tik liežuviu prigavo, o aš juokiausi, kad jo liežuvis toks trumpas. Pasišauk Kudlių, jis tau padės apsigerbti.
Netikėtai įėjo Vidrašienė ir pamačiusi mus tik suaimanavo:
– Viešpatie, tu mano. Esat tikri paršeliai. Judu besiterliodami nė ligi pietų nebaigsit minkyti. O kada aš beiškepsiu?
Tada paėmė rankšluostį, sumirkė vieną galą vandeny ir nušluostė mano išterliotą marmūzę, liepė išsipūsti nosį. Nežiūrėdama protestų nušluostė ir Rapolo veidą, tik jis nenusišnypštė. Pradėjome dirbti rimtai. Aš – iš visų jėgų, bet sausų miltų vis buvo ir buvo. Reikėjo juos suminkyti, kad pasidarytų vienoda tešla. Jau man ir nugara, ir ranka suprakaitavo, vieną kartą atsiverčiau ir užmerkiau akis, norėjau atsikvėpti.
– Duokš, prakaitėlį nušluostysiu,– sako Rapolis ir su ant galvos užrišta skarele švelniai brūkštelėjo mano kaktą. „Ar tu gailiesi manęs, ar vėl tyčiojiesi?“– pagalvojau. O pačiai savęs tikrai buvo gaila. Aš labai pavargau ir vos begalėjau ištraukti rankas iš tešlos.
• Kodėl tu tada pabėgai iš liepyno? Tada kai jojom arklius į ganyklą,– paklausė jis patyliukais.
Išsigandusi žvilgtelėjau į jį.
• Na, kodėl?– neatstojo.
• Pabijojau nukristi. Kam tu jojai per šaltinyną ir upelį, juk ten arkliai klimpsta?
• Nė neketinau ten joti, bet arkliai pasibaidė ir nulėkė pakalnėn...
• O tu? Nenukritai?
• Ne, nebuvo ko nukristi,– tarsi pasigyrė
• Tai štai, kaip išėjo...
Bet jis visai nematė ir nenujautė, kaip aš sudrožiau arkliams ir kaip pro berželio šakas žiūrėjau ir mačiau kaip šauniai jis pokštelėjo į upelio vidurį... Dėl to mane suėmė pašėlęs juokas. Juokiausi ant minkytuvio pasilenkusi, nebesitvėriau savo kailyje. Džiaugiausi, kad tada man šitaip pavyko. Kai mes jau plovėmės rankas kiaulėms šerti skirtose išrūgose ir grandėm tešlos likučius nuo pirštų, riešų, net alkūnių, jis staiga sugriebė man už smakro ir kilstelėjo į viršų. Jo rankos dar buvo gličios nuo tešlos.
• Tai ko tu čia dabar vos nenugriūdama kvyksi? Tu po to matei dar ką nors?
Dar kartą nusijuokiau jam tiesiai į akis, nusitraukiau nuo galvos skarelę, nusišluosčiau jo pirštais ištepliotą kaklą ir, metusi jam tą skarelę, moviau pro duris. O bėgdama namo iš pagriovių roviau žolę ir tryniau dar nespėtas nuplauti rankas. „Nors prieš mane nebesigirsi, kad gerai joji ir moki valdyti arklius...“
Po kelių dienų jie ir išvažiavo, aš net atsisveikinti nebespėjau. Na, žinoma, koks jau čia jiems reikalas atsisveikinti su namų tarnaite...
* * *
Toliai, mano toliai, horizontai išsvajoti... Žiūriu nuo savo aukštumėlės, tušti parudavę laukai, pageltę krūmokšniai, padūmavusios tolumos. Mano širdy irgi tuštuma...
O šiandien aš gavau lupti nuo Dauželio. Vaje, prie kojų blauzdų nė prisiliesti negaliu. Tarsi kas ten peiliu būtų perėjęs – mėlynos drūžės. O juk seniau dažnai plakdavo žmones rykštėmis ir ne taip. kaip jie iškentėjo, kiek tokių kirčių aš iškentėčiau? Oi, koks skausmas!
buvo likusios kelios kupetos miežių ir šiandien atvažiavo Dauželis jų parvežti. Daužienė neatėjo ir senis pasakė, kad tiek ir aš sukrausianti. Ir išvažiavom. kroviau labai stropiai ir vis jo klausiu – ar gerai? Sakė „Gerai“. paskui aprišom tą vežimą ir kai nušokau žemėn, labai džiaugiausi savo „kūriniu“. Jis buvo nemažas, gerai nukrauti kampai. viską sugrėbsčiau,apžvelgiau laukelį ir atsisveikindama padėkojau už derlių. Išvažiavom. Reikėjo sukti į keliuką, o tas neužauga pasuko į griovį, vežimo paskutiniai ratai trinktelėjo į kraštą ir vienas kampas mano „kurinio“ nusmuko žemėn. Aš surikau jam, kad sustotų, o jis nušokęs nuo vežimo, kad drožė botagu man per basas kojas. Pritūpiau iš skausmo, bet jis ir dar užsimojo. Tada prišokau ir išplėšiau jam iš rankų botagą, kurio kotas lūžo per pusę. Jei ne tas skaudėjimas, aš būčiau kirtusi jam atgal. Na ir keikė jis mane paskutiniais žodžiais. O aš, vis klupinėdama ir braukydama delnais skaudančias kojas, bėgau namo. Kai prie šulinio vandeniu vėsinau randus, pamatė Anė. Paklausė, kas atsitiko? Pasakiau ir, žinoma, blioviau kaip veršis. Liepė man eiti virti pietų, o pati nuėjo į daržinę prie parvežto vežimo ir pati padėjo priimti jį ant panto.
* * *
Diena buvo kaip vidurvasary. Tiek šilta. Sekmadienis ir man išeiginė. Eisiu į miestelį. Jau turbūt dvi savaitės kaip nebuvau, nemačiau tėvų ir jo... savo Sauliuko. kiek aš prisvajojau apie jį. Visokiausių nesąmonių... Kartais iš ilgesio... O kartais pagalvodavau, gal reikėjo susitikt su juo. Kaži kaip tai atrodo? Koks tai jausmas?... Bet ne, nereikia gundyti žalčio – kaži kur skaičiau.
Jau vakaras. Taip. O ką berašyti? Jei tuštuma širdy, tegu lieka tuščias ir sąsvinio lapas...
* * *
Vėl prabėgo savaitė. Jau ketinome kasti bulves, bet užpliaupė lietus. Nei kur išeisi, nei kuo širdį pradžiuginsi. O imsiu ir pasidžiaugsiu praėjusiu sekmadieniu. Dabar biški atlėgo širdis, o tada nežinau nė pati, ką jaučiau.
Buvo valsčiaus salėje didelis vakarėlis. Žinoma, nuėjau ne viena, o su Onele ir Mortele. O Onelė irgi beturinti savo kavalierių. Labai gražų, tik didelis plepys. Mane traukte traukė į tą salę. Buvo daug jaunimo – pasienio suolai apsėsti mergaičių, o prie durų grūdasi vaikinai. Veltui dairiausi, Sauliuko nebuvo. Nenoromis šokau su vienu, su kitu, su tuo Onelės gražuoliu. Lėkė kaip be galvos, stumdė kitus ir man buvo gėda. Paskui atsirado ir Sauliukas. Turbūt, jį pamačius, saulėmis sušvito mano akys. Užgrojo muzika. Saulius perėjo per vidurį tuščios salės ir pasuko prie manęs. Jau buvau bepašokanti nuo suolo, kai ... jis nusilenkė šalia manęs sėdėjusiai mergaitei. Į mane net nepasižiūrėjo, akių nepasuko... Apkabinęs tą mergaitę linksmai sukosi po salę ir kažką jai kalbėjo. Prie manęs priėjo kitas ir pakvietė šokti. Aš atsisakiau, paaiškinusi – „nešoku“. Sėdėjau apmirusi, nieko nesupratau, kas atsitiko. Ir tikrai aš nebegalėjau nieko suprasti. Juk šitaip mylėjome vienas kitą, o ką jis daro? Ką jis daro?.. Toks jis buvo visą vakarą. Vos tik užgrodavo, jis atlėkdavo ir išvesdavo šalia manęs sėdinčią mergaitę, o manęs jam tarsi nė būte nebuvo...
Neskaičiavau kelintą šokį jau grojo, kai mano ranką paėmė ir patraukė dičkis Laukys. Šokant jis pasilenkęs prie ausies pasakė:
• Neimk Sauliaus elgesio širdin, jis tik tave ir myli. O šįvakar tyčia erzina tave.
Aš buvau viskam kurčia. Jis norėjo su manim pasisukti, bet manęs beprasmis trypčiojimas kojomis visai nedomino. Aš nejaučiau ritmo, negirdėjau muzikos. Jau ėjau namo, kai paskelbė valsą „mergaičių viliotinį“. Pamačiau čia pat besisukantį Saulių ir pati nežinau kaip pliaukštelėjau delnais. Tarsi nenoromis paleido savo partnerę ir nė nežiūrėdamas į mane, apkabino. Bet aš visa prisiglaudžiau prie jo krūtinės, o lūpos šnibždėjo: „Sauliuk, mano Sauliuk...“ Tada jis stipriai, kaip anksčiau, suėmė mane, stipriai stipriai prispaudė prie savęs, o mūsų skruostai susilietė. Akimirksniu visos negandos nutolo, jaučiau tik jį. Buvau tik su juo ir visomis širdies išgalėmis mylėjau tik jį. Jis tai jautė. Jis nešte nešė mane ir abu skridom į kažkokias dausas. „Kodėl tu, Sauliau, šitaip, kodėl?– šnibždėjau aš. Jis staiga tarsi atstūmė mane nuo savęs, pažvelgusi į jo veidą vėl pamačiau tą patį žvilgsnį, kaip tada pievoje – žiaurų ir piktą. Dabar jis šoko vangiai, tarsi nenorėdamas prisiliesti prie manęs. Kai baigėsi šokis, net ačiū neištarė, net rankos nepadavė, šaltai linktelėjo galvą ir nusisukęs nuėjo sau.
Aš išslinkau iš salės ir pakampėliais, pakampėliais, kad tik niekas manęs nepamatytų, pasukau į namus.
Taip praleidau praėjusį sekmadienį.
Toks mano pavasario sapnas. Ir pabirs prie mano kojų balti žiedeliai... Ir kaip aš galėjau taip susapnuoti? gal širdis nujautė, kad taip bus? O, kad būčiau laiku žinojusi... Vadinasi, meilė gali būti tik tokia, būtinai iki galo ir su viskuo. Ar vyrai negali mylėti mergaitės be „to“? Nežinau. Sauliukas mano pirmoji meilė, o ar paskutinioji?– kas man pasakys. Ne, turbūt niekada taip nebemylėsiu. Taip švelniai ir skaisčiai. Jei kada sutiksiu kitą, tai jau žinosiu ko jis pirmiausiai nori, apie ką galvoja bučiuodamas mergaitės lūpas...
* * *
Klevas prie šulinio tarsi pražydo – visas raudonas raudonas. Gelsta beržų lapeliai. O kokie jie buvo gražūs pavasarį, kaip linksmai jie spurdėjo prieš saulę jaunu žalumu ir šakos juos supo tarsi išdykusius savo vaikus. O dabar? Šakas drasko vėjai, o jos siūbuoja kažkokios nuolankios, išsigandusios. Greit ant žemės pasipils geltoni lapai. Ruduo...
Baigiau knaisiotis po bulves. Tiesa, dirvelę praėjo samdytos moterys, bet liko užgaliai, viena kita vagelė pašaly. Tai man. Man patinka vienai, nes nereikia nė prie ko taikintis ir taip skubėti, kad iš nuovargio ir strėnų nebejauti. Dabar kasu viena, esu su savo svajonėmis. Liūdnos jos, kaip ir tos šlapios ir pilkos rudens dienos...
* * *
Jau Visi Šventieji. Šį vakarą Vėlinės. Žiūriu į mūsų kapines ir nė už ką šį vakarą neičiau pro jas. Pasakoja, kad šį vakarą dūšios turi teisę atklysti į žemę, lankyti savo artimuosius, pabūti kapuose, kur ilsisi jų kūnai... O jei ateitų mano mamos siela, aš vis tiek bijočiau. Nežinau kodėl, bet man baisu, ir gana. Reikia turbūt pasimelsti už mirusiuosius. Viešpatie, duok dūšioms amžinąjį atilsi...
ffffffffff
© Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama