Į pagrindinį puslapį

 

1937 m.

*     *     *

            Atšilo. Nepasiduoda saulelė. Debesys nuslenka, ji ir vėl sušildo žemelę.

            Vakar vakare kažko šlaisčiausi po Vidrašienės kiemą, kai parvažiavo Dauželis su šiaudų vežimu. Iškinkė arklius ir pririšo kieme, o pats šnekėjosi su Vidrašiene. Paskui, tarsi niekur nieko, priėjo prie manęs ir nuolankiai, nepakeldamas akių, prabilo:

            Teklele, ar nenujotum arklius į dobiliena?

            Norėjau jam piktai atšauti, bet priėjo Vidrašienė ir ėmė sakyti, kad žmogus esąs labai nuvargęs, o aš arklių nebijanti... Mečiau paskutinį argumentą: kaip aš josiu su medpadžiais, juk išmėtysiu juos... Ji pasiūlė man savo mergaičių guminius botus. Nebegalėjau atsisakyti. Joti man labai patiko, bet slaugyti tą mušeiką – tai jau ne. Nupasakojo, kame yra lenciūgai, įdavė pančius, norėjo padėti užlipti ant arklio.

            Nereikia,– pasakiau ir pasivedusi prie tvoros beveizint užsirioglinau. Išjojau. Arklių nevariau, ėjo, kaip patiems patiko. Po manim suposi kaip valtis, plati arklio nugara. Lygiai taip, kaip tada, kai plaukė Platelių ežeru. Prisiminiau Varnius.

            Teta jau kelis kartus rašė ar neketinu jos vėl aplankyti. Ne, neketinu. Jau žinau, koks beprasmis gyvenimas ten manęs laukia. Na, o čia? Ir taip užsigalvojau, kad ir keliuką būčiau prajojusi. Bet patys arkliai pasuko į ganyklą. Truputį bijojau pančiuoti tokias dideles kojas pasilindusi po tokiais storais kaklais. Bet arkliai jau pažinojo mane ir nebijojo. Kiek sykių juos glamonėjau, valiau karčius ir niekam nesirodydama vaišinau duona. Tai ir dabar švelniomis lūpomis kuteno mano galvą ir rankas. Pririšau pačioje geriausioje žolėje ir atsisveikinusi nuėjau namo. Vargu ar kada beteks joti ant jų plačios nugaros. Jau temo, o reikėjo grįžti pro kapines. Nejauku. Persižegnojau ir kol tik praėjau, kalbėjau poterius. Už visus čia palaidotus. Kiek sielvarto ir ašarų išlieta prie tų duobelių...

*     *     *

            Mane ėda kažkokia liga. Kartais man taip negera. Dažnai vakarais skauda galvą. Ir krečia šaltis. Raunu batvinius, o vėjas, rodos, perpučia kiaurai. Sustirusi, sušalusi, o vis tiek prakaitu apsipylusi tempiu naščius, ant kurių pakabinti du pilni batvinių krepšiai. Kad galėčiau bent kokią dienelę pamiegoti. Bent vieną dienelę... Kad nereiktų šokti iš lovos išgirdus barbenimą į duris. Paskui patamsiais susigraibyti drabužius, bėgti į virtuvę ir kurti ugnelę, virti pusryčius, šerti kiaules, melžti ir liuobti karves.

            Netrukus išsipildė mano noras. Tris dienas išgulėjau, bet ne kažkiek saldus buvo tas miegas. Oi, kaip gėlė galvą ir, rodos, buvo „laužomi“ visi kaulai.

*      *      *

            Advento šventės. Atėjo žiema. Laukai balti, balti. Gražu, bet ir šalta.

            Šiandien pas mus buvo kalėdininkai. Įvažiavo į sodybą net trejos rogės. Pirmose sėdėjo kunigėlis ir vargonininkas, kitose – maršalkos – zakristijonas, pročka, varpininkas. Kai jie suėjo į trobą, užbliovė lotyniškai, kad net langai subirbė. Šeimininkė vyrams padėjo po tris litus, o kiek davė kunigėliui, nemačiau. Zakristijonas paliko plotelius, o kunigėlis man davė saldainių, šventą paveikslėlį ir kortelę dėl velykinės išpažinties. Aš stebėjausi ir nesupratau, kam tos kortelės reikalingos. Pasakė, kad per išpažintį kortelę reikia sugražinti ir kai korteles suskaičiuoja, žino kiek žmonių ėjo išpažinties. Aš ir po to nesupratau. Juk kas nenori, tas vis tiek neis. Kad ir mano tėtis. Nei ėjo, nei eis. O gal ir supratau: kiek jiems trūksta tų kortelių, tiek yra žmonių neinančių į bažnyčią. Vadinasi, jie bedieviai. Sako reikia melstis už tokius netikinčius ir jie atsivers į tikėjimą. Kiek aš ir mamytė meldžiamės už tėtį, o nepadeda, ir viskas. Dar jis pasijuokia iš mūsų. Sako:

            – Mano dangaus dalis paliks jums, turėsit didesnį plotą...

            – Na štai, ir melskis už tokį „parmazoną...– sako mama.

            Iki Kalėdų beliko dešimt dienų. Ar išleis mane į bažnyčią Kalėdų rytą? Gal reikės atbūti už tas pragulėtas, kur sirgau. Šeimininkė, tai jau kaip ir leistų, bet ta senoji motušė rėks kaip patrakusi. Ji vis prikaišioja man, kad neuždirbu tų pinigų, kuriuos man moka. Neiškentusi kažkada ir išdrožiau – aš neprašau, galit nemokėti ir aš tuoj pat einu namo. Vasarą gal ir nedirbau tiek, kiek reikėjo. Jėgos neturiu tiek, kiek turi suaugusios mergos. Ir aš nieko negaliu padaryti. Bet dabar padarau viską, ką reikia. Viena pati gyvulius liuobiu, tampausi su kiaulių jovalais, pati jas šeriu.

            Man stačiai gyventi nebesinori. Vienas vargas, o džiaugsmo nė trupinėlio. Esu tokia vieniša, kaip tas šunelis, kur prie būdos pririštas viauksi. Kažkas pačioje mano širdy, rodosi, verkia... Kaip man ilgu savo prarastos meilės, visų gražiausio pasauly vaikino – Sauliuko. Mano mylimo. Pasakoja, kad jo ir namuose nebesą. Kur jis galėjo išvažiuoti? Tai jau nebesutiksiu jo daugiau... Štai jau ir ašaros pabiro. Skauda širdelė... Gyvenu kaip medelis ant vėjo pagairės – visiškai viena, visiškai...

*      *      *

            Kalėdos jau praėjo. Pirmąją dieną manęs neišleido, Anė pati ėjo į Bernelių mišias, o dieną pats Vidrašius Aš senosios vis apūdijama šlaisčiausi po namus. Antrąją – išleido visai dienai. Aplankiau tėvelius. Kokią eglutę Marytė besanti papuošusi. Ir žvakelių, ir saldainėlių, ir dar visokių popieriaus karpinių... Mamytė vaišino skaniu pyragu su aguonomis ir medum. Viešėjom ir buvo gera ir ramu. O aš dar ir numigau, o sesutė tampė mane už nosies ir juokėsi. Bene aš naktimis gaudanti peles, kad dieną miego norinti... Mamytė klausė ar nesergu, kad tokia sumenkusi. Tėvelis irgi teiravosi kaip ilgai dar ketinu ten vargti. Ten per sunki vieta ir tegu pasiieškanti kur lengviau. „Tik namuose man būtų lengviau“,– pagalvojau, bet to niekas nesiūlė.

            Iš ryto ėjau bažnyčion, buvau išpažinties. Ilgai dėliojau savo nuodėmes ir vis atrodė, kad dar ne viskas. Bet juk nesulaužiau šeštojo Dievo įsakymo. Atsilaikiau prieš pagundą ir už tai netekau savo mylimojo. Nesulaužiau aš, Viešpatie, tavo įsakymo, tai už ką nubaudei mane? Kai priėmiau Komuniją, vėl ramybė sugrįžo į sielą. Taip nežemiškai ir švelniai man kalbėjo kūdikėlis Jėzus: „Dar tu nežinai daug daug ko. Pasitikėk manimi. Nė vienas nepražuvo, kas klausė manęs. Tu nežinai kam esi skirta. Ateis laikas ir visko turėsi — laimės, džiaugsmo ir skausmo, nes esi „ašarų pakalnėje“.Tik pas mane kai ateisi, aš visada nušluostysiu tau ašaras.“ Turbūt taip, turbūt taip, Sutvėrėjau mano ir tebūnie Tavo valia.

            Nenoromis ėjau namo. Valsčiuje grojo muzika, ten šoko...

            Nenorėjau nė mergaičių sutikti. Prikalbėtų eiti į šokius. O ko aš ten eisiu? Sauliuko nėra, o jai ir atsirastų vis tiek tyčiotųsi iš manęs. Kaip tada. Gana man ir to vieno vakaro. Trenkė jis į mano meilę, kad net galvelė apkvaito...

*      *     *

            Sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Lauke jau raudonavo saulėlydžio žaros, o ant stiklų audėsi nuostabiausi raštai. Kieno piršteliai piešia tokią grožybę? Ilgai žiūrėjau, bet panašių neradau. Visi lapeliai buvo skirtingi ir man rodėsi, kad už lango stovi balta fėja ir laiko rankoje mažus teptukus ir piešia, ir audžia šiuos nuostabius raštus.

            Pažadino mane iš susimąstymo prikimęs senas balsas:

            – Vėl vėpsai... Turbūt kokios baidyklės vaidenasi tau, ar tik nesukvailėsi? Nerk, nerk, nes ir per mėnesį nenunersi tų kojinių...

            Ir vėl mano pirštai pradėjo judėti. Patinka man megzti, dirbti tik rankomis. Mintys tada gali skrajoti kur tik nori. Dabar mezgu ilgas ilgas kojines iš plonų rudų siūlelių. Man neaiškina kam jas duos, bet aš numanau – Vidrašių gimnazistėms. Tegu šildosi mergaitės, tegu joms nešąla kojelės bėgant į mokyklą...

            Papjovė paskutinę kiaulę ir darbo sumažėjo perpus. Anė pridėjo krepšį dešrų, vėdarų ir įkišo į mano kambarėlį.

            – Tai tavo tėvams, bet saugokis, kad nepamatytų mūsų motušė.

            Man ir taip viskas aišku.

            Dabar būtų suvis gerai gyventi, jei ne tas prakeiktas šaltis. Tas mano kambarys kaip ledainė. Kažkada pasidėjau ant stalelio obuolį, tai sušalo į akmenuką. Einant gulti liepia apsirišti galvą, kad neperšalčiau. Bet man miegoti ir taip nešalta, nors kol sušylu, drebu ilgiausiai. Nenoriu guldama nė nusirengti.


 

1937 m.

            Naujus Metus sutikau namie. Niekur nenorėjau eiti. Apsidarbavusi lindau į dar šiltą lovelę ir miegojau, miegojau... Dabar ir galva rečiau beskauda. Geriausi vaistai – miegas.

            Jau praėjo visi metai, kaip aš čia. O juk vasara ši buvo linksma. Nors ir sunku buvo, bet ir nuotykių užtektinai. Paskaitau, ką parašiusi, ir juokiuos. Tik tų lapelių nenoriu beskaityti, kur apie jį. Kaip man gaila tavęs, laimužė mano. Lyg vasaros paukštis... Ne, turbūt iš paties rojaus atskridęs auksaplunksnis buvo nutūpęs man ant krūtinės. Ir kaip aš galėjau tave nubaidyti? Kaip galėjau?.. Jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku be tavęs, būčiau sutikusi su viskuo ir šiandien turėčiau tave, Sauliau mano.

            Oi, vėl dantis gelia. Jau visą savaitę kamuoja. Prakiuro, prikišu visokių čemeryčių su vata ir praeina. Bet ką dabar darysiu nebežinau. Jos visos nuėjo gulti, o aš palikau viena. Dievuliau, neištversiu tokią ilgą naktį... kai ima gelti, rodos kiaurai per visą ausį ir per galvą lenda tas skausmas. Nors galvą į sieną daužyk. Mama, mamyte, jei žinotum, tu tikrai nenueitumei miegoti ir nepaliktum manęs vienos...

*      *      *

            Daugiau kaip mėnuo nerašiau dienoraščio. Guliu abejinga lyg letargo apimta. Džiaugiuosi, kad niekas nebeskauda ir kad nieko nenoriu. Prikėlė mane iš to apsnūdimo Marytė. Vakar prieš patį vakarą pajutau, kad sesutė prigludo prie mano pagalvės ir kiša man į rankas kažką traškančiu popierėliu apvyniotą.

            – Valgyk, pagaliau, o jei ne, tai ir šitą imsiu graužti. Aš jau vieną plytelę suvalgiau. Siūliau tau, o tu net per ranką man sudavei ir ant sienos nusisukai. Tai jis atnešė tas abi šokolado plytas...– ir nutilo. Paskui vėl:

            – Klausyk, tas Saulius tai tavo kavalierius? Ar ne?

            Pastarieji žodžiai tarsi spyruoklė pakėlė mane iš lovos.

            – Kas?.. Koks Saulius... Koks kavalierius? Ką čia paistai?– ir žiūrėjau į išplėstas, dideles ir žydras sesulės akis.

            Tada ji papasakojo – klasėje viename suole su ja sėdi čigoniškos išvaizdos mergaitė. Vieną dieną ji atėjusi į mūsų namus ir klausinėjusi ar aš nenumiriau? O kitą dieną įdavusi Marytei, kad parneštų man dvi šokolado plyteles. Liepė niekam nerodyti, atiduoti man ir pasakyti, kad „Teklei sveikatos linki Saulius...“ O ta čigoniukė esanti jo sesuo.

            Man vėl pradėjo suktis galva ir aš įsikniausiau į pagalvę. O paskui pajutau, kad laikau rankoje sidabriuku apvyniotą šokolado plytelę. Praplėšiau ir truputį atsikandau. Nuo šilumos šokoladas buvo jau aptirpęs. Bemaž nejaučiau jo skonio. Tik šiluma nuo jo apėmė visą mano kūną, pažadino mane. O juk tiek laiko snaudė mano ir kūnas, ir siela.

            Kaip po tos ligos aš sumenkau. Vaje... Lūpos vos berausvos, akys įkritusios ir padidėjusios, paakiai pajuodę.

            Sauliau, kad taip tu imtum ir ateitum... Vos užmerkiu akis, matau jį, tą pasauly gražiausią vaikiną... Juodi plaukai užkritę ant dailios kaktos, akys mėlynos pridengtos ilgom blakstienom ir tos raudonos lūpos... „Pabučiuok, na, pabučiuok blyškias mano lūpas ir jos tuoj užsidegs. Pabučiuok mano akis ir jose nušvis gyvenimas. Ir mano pirštelius, kaip tada, ir jie sustiprės...“– maldavau aš savo sukurtos vizijos. O gal jis iš tikrųjų ateis? Jis tikriausiai mieste ir teiravosi apie mane. Net šokolado įdavė. Juk vieną kartą aš jau mačiau tą jo sesutę. Tokia smulkutė, juodom garbanėlėm. Pasirodė panaši į Čipoliną. O dabar pasirodė, kad į Saulių. Kokie jie gražūs abu.

            Kaip man įgauti jėgų, kad vėl galėčiau keltis?

            Aš atsiguliau netikėtai. Tą baisią naktį pas Anę dėl savo danties aš vos neišėjau iš proto. Taip įsiskaudėjo, kad aš, susigriebusi už galvos, išlėkiau iš to šalto savo kambario ir kiek įkabindama pasileidau namo. Turbūt nė vienas pasaulio bėgikas nebūtų manęs pavijęs. Mama sakė, kad atbėgau jau pusiaunakty po vienos suknelės, vienplaukė. Gal aš skarelę pamečiau bebėgdama? Nejau būčiau išbėgus po plaukų? O tą naktį buvo labai šalta. Mama pagalvojo, kad aš išėjau iš proto. Aš buvau šaltesnė už ledą ir nustebau, nes visai nebeskaudėjo dantis. Mama padėjo nusirengti ir aš šmūkštelėjau į šiltą Marytės lovą. Ji pradėjo verkti, nes aš esanti šalta kaip ledo gabalas. Nubudęs įėjo tėvas. Liepė man duoti karštos arbatos ir pridėti karšto vandens butelį prie kojų. Arbatą rijau jau užsimerkusi, jau pusiau miegodama. Aš jau kelias naktis buvau prasikankinusi su tuo dantimi.

            O ryte mane liepė nueiti pas šeimininkę, atsisveikinti ir pasakyti, kad daugiau pas juos nebedirbsiu. Kai pakėliau galvą nuo pagalvės, tuoj kritau atgal. Galva buvo sunki kaip akmuo. Neturėjau vatinuko, o reikėjo eiti į lauką. Nutarėm, kad nueis Marytė, parneš mano drabužius ir pasakys jiems kur aš prapuoliau. Aš jos dar paprašiau, kad paieškotų mano sąsiuvinio. Jei jo nebus ant stalelio, tai gal po pagalve. Juk aš ten, galvojau, dar greit nenueisiu, nes man buvo sunku ir marino miegas. Nenorėjau nieko nei regėti, nei girdėti. Paskui mane vėl ūdijo mama, kad kelčiausi, o aš visa degiau lyg ugnyje, bet drebėjau nuo šalčio, kuris apėmė visą mano kūną. Į vakarą mane ėmė varstyti diegliai, nebegalėjau atsikvėpti.

            „Dabar tai jau tikrai mirsiu... Tikrai mirsiu“,– galvojau gulėdama. Turbūt taip galvojo ir tėvai, nes jau degė žiburys, kai atvedė daktarą. Viena nebegalėjau nė pasėdėti. Kol daktaras klausėsi mano nugaros ir krūtinės, gavo prilaikyti. Po to buvo kažkoks košmaras – lyg ir girdėjau, kad žmonės kalbasi, bet girdėti nenorėjau. Nenorėjau, kad kas mane liestų ar kalbintų, nes pati nenorėjau ir negalėjau kalbėti. Paskui nebevarstė diegliai ir aš visą dieną miegodavau, o vakarais vėl užplūsdavo visokie košmarai.

            Štai pamatau kažkur tolybėje mažą degtukų dėželę. Ji pradėdavo daugintis ir didėti. Ir galiausiai jų atsirasdavo tiek, kad užguldavo mane visą. Aš dusau po tomis besvorėmis dėžutėmis, jos spaudė man krūtinę ir galvą. Spaudė ne jų svoris, o daugumas ir dėl to aš jų taip bijodavau. Aš rėkiau ir rankomis stūmiau jas tolyn nuo savęs. Baimė, kad jos uždusins mane, varydavo iš proto. Ir taip kartojosi kiekvieną naktį. O vos atmerkdavau akis, nuo pakabintos degančios lempos man į akis pradėdavo lįsti jos spinduliai. Jie buvo ilgi, šakoti ir man rodydavosi, kad jie yra labai karšti, įkaitinti iki raudonumo, ir, tarsi kokie virbalai, jie skaudžiai varstydavo mano galvą. Kartais apie lempos stiklą iš visokių spalvų, tarsi kokia vaivorykštė, susidarydavo puošnus vainikas.

            Sirgdama mačiau įdomiausių dalykų, bet dabar jie jau atsitraukė nuo manęs, bet aš vis tiek dar nieko nenoriu, guliu užsimerkus, nors ir nemiegu.

            Prisimenu, kaip mama man siūlė sriubos ir mėsos, o kai aš nenorėjau, ji sėdėdama prie mano lovos verkė. Sakė vištą papjovusi, kad tik aš kaip nors atsigaučiau ir sustiprėčiau. Bet ji nieko negali man įsiūlyti. Tada aš užmerktomis akimis valgiau, o mama maitino mane lyg būčiau visai maža. Valgiau, bet jokio skonio nejaučiau ir nebūčiau pasakiusi ar čia mėsa, ar duona. Va, kaip man buvo.O dabar tarsi gyvenimas iš naujo sugrįžo į mane – noriu pasveikti ir gyventi.

*      *      *

            Jau einu sienų pasiramstydama. Sukasi galva ir gniūžta kūnas.

            Atėjo Anė, atnešė man apelsinų. Atsiskaitė su mama už mano tarnautą laiką. Gavo 50 Lt. Buvo gavę ir anksčiau, nes mamai vis trūkdavo pinigų. Man mokėjo po 20 Lt. per mėnesį. Reikėjo Marytę aprengti ir į mokyklą išleisti. Gal dar ko? Et... Kai man atvedė daktarą irgi reikėjo, vaistams – taip pat...

            Anė dar sakė, kad man reikia mokytis kokio amato. Kad ir siuvimo. Esu menkos sveikatos ir sunkiai dirbti negalinti... Mama kuo neverkdama aiškino, kad liepusi mane mokytis į siuvėjas, bet aš atsisakanti. Jų plepalai sugadino man nuotaiką. Aš niekada nebūsiu siuvėja. Nebūsiu. Nebūsiu, ir tiek. Nė pati nežinau ko širdis taip kratosi to amato. Protas sako, kad tai geriausia išeitis išsisukant nuo tarnavimo, bet priešinasi mano pats vidus. Aš prisižiūrėjau kaip dirba Onelė ir Mortelė. Jos visą laiką matuoja, kerpa, suka galvą, o atėjusi kokia bobelka viską supeikia. Vėl ardyk, taikink ir įtik. Na, jau ne, tai ne man. Neturiu aš tiek kantrybės. Man rodosi – pats svarbiausias dalykas – visam laikui liksi prirakinta prie tos mašinos ir bus jau po visų svajonių pažinti pasaulį, daug ką pamatyti... Bet iš tų svajonių irgi „duonos nekepsi“. Tegu pasikaria – ne vien duona žmogus gyvas...

*      *      *

            Buvo atėjusios mano draugės. Vaje, aš ir nežinojau, kad taip arti mirties buvau. Kai sirgau, po miestelį jau sklido gandas, kad aš marinama. Dėl to ir Fina buvusi atlėkusi pas mus. Prastai atrodžiau ir mažai bebuvę vilties, kad dar vieną naktį pratrauksiu. Ir dėl to Fina surinkusi būrelį pavasarininkių ir jos pradėjusios už mane melstis, prašiusios Šv. Kūdikėlio Jėzaus sugražinti man sveikatą. Jau buvę vėlu, bet joms atidarė bažnyčią ir ten prie kelių žvakelių meldėsi. Ir taip kiekvieną vakarą, net dešimt dienų iš eilės. Štai kokios mano draugės... O juk iš tikrųjų jos ir išprašė iš Dievo, Šventai Teresėlei užtariant, mano permainų į gyvenimą, ištraukė mane iš mirties nagų...

 

Skaityti toliau

 


 Į pagrindinį puslapį

                  Parašykite man

                  © Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama