Į pagrindinį puslapį

*      *      *

            Man dabar žalios dienos. Miegu kiek noriu. Jau ir valgyti pradėjau norėti. Peni mane kas ko geresnio beturi. Man tai į naudą. Nebesisuka galva, nebelinksta kojos. Viskas atrodo labai gerai.

            Aš dabar rašinėju visokius į galvą ateinančius niekelius, nors tais savo kūriniais nesu patenkinta. Kažko trūksta. Skystai atrodo. O ko aš noriu? Gal gražaus romano? Juk nuo nosies tik per sprindį tepažįstu gyvenimą, o jau užsigeidžiau parašyti, kad būtų įdomu ir kitiems skaityti. Ar ne kvaila žąsis aš tesu?

            Vieną dieną labai atsargiai įkalbinėjau Marytę, kad ji iš savo klasiokės sužinotų kur jos brolis. O ta šelmė kažkaip labai jau supratingai vyptelėjo, o grįžusi iš mokyklos man pasakė:

            – Šią vasarą tavo Saulius eis į zimagorus...

            Kas do pasakymas, ką tas žodis reiškia? Kai kartą likau su tėte, ėmiau ir paklausiau.

            – Ar tu apie melioraciją esi ką nors girdėjusi? Tai būtų tarsi melioratoriai. Savo dviem rankom kasa žemę, sausina šlapias dirvas. Jei turi jėgos, čia gali gerai uždirbti...– užbaigė tėvelis.

            Vis susimąstau: „Štai, Sauliuk, jau visi metai praėjo, kai pražydo mudviejų meilės medis... Ar taip be nieko ir nužydės jis? Man tai ne. Tu esi visų mano svajonių pradžia ir pabaiga. O kaip Tau? Jei mylėtum, ar negalėtum užeiti, aplankyti mane? Bet kur tu bemylėsi, aš puikiai atsimenu aną vakarėlį... Ką tu išdarinėjai... Bet kam tada bepirkai tą šokoladą? Juk jis nepigus, kam bemėtei pinigus, jei aš tau „vis tiek“?“

*      *      *

            Vėl buvo atėjusi Fina. Sakėsi Motinos dienos garbei ruošianti didelį susirinkimą, o tiek nedaug tesą programos numerių... Kuom ją reikėtų papildyti? Vaidinimo nepavyko suruošti, nes pavasaris ir jaunimas išsklido prie darbų. Pamatė ant stalo atskleistus mano sąsiuvinius. Dienoraštį atėmiau, o kitką leidau paskaitinėti. Skaitė ilgai, o aš gulinėjau ant lovelės ir vos neužmigau. Galiausiai kumštelėjo mane ir klausė nuo ko aš nusirašiusi. Pasakiau, kad sudėjau iš savo galvos. Žiūrėjo į mane ir sakė:

            – Jei nepažinčiau tavęs, sakyčiau, kad meluoji...

            Aš tada sugraibiau tuos sąsiuvinius ir trenkiau po suolu.

            – Jeigu jie – melas, tai jiems ik ten ir būti...

            Negalėjau nė pati suprasti, ko taip susinervinau. Bet Fina net atsiklaupusi surankiojo visus lapelius. Sudėjo pagal puslapius ir pasakė:

            – Prašau nesitrankyk. Čia visai geri apsakymai ir prašau, duok juos perskaityti per mano ruošiamą minėjimą.

            – Na, jau. Nepaistyk niekų... Argi kam gali būti įdomūs tokie skysti paistalai?

            Nors man rašant atrodė, kad pačios temos turėtų būti įdomios visiems. Bet, kai silpnai parašyta, temos nieko nebereiškia... Mudvi dar kiek pasiginčijom ir ji išėjo. O aš pasilikusi vis galvojau, nejaugi aš sugebėčiau ką nors parašyti?

*      *      *

            Kad gavau, tai gavau – visko, ko širdis begalėjo geisti... Tartum Dievulis būtų man ištiesęs pilną malonumų ranką, o aš tik ėmiau ir ėmiau nuo to delno vieną už kitą malonesnes dovanas... Paskutinioji buvo visų maloniausioji, visų brangiausioji ir kaip kokį brangakmenį nešiosiu prie širdies. Tas brangakmenis – malonus prisiminimas...

            Aprašysiu iš eilės. Po kelių dienų vėl atėjo Fina ir trumpai aiškiai pasakė:

            – Va, šitą ir turėsi perskaityti. Jis skirtas kaip tik tokiai progai.

            Aš žinojau, kad negalėsiu jo perskaityti. Aš dar negalėjau daug kalbėti, tuoj pradedu kosėti. O dar prieš visą salę, prieš tiek žmonių...

            – Nė už kažin ką neskaitysiu. Aš jaudinsiuos ir neišmikčiosiu dorai nė vieno žodžio...

            Tada nutarėm, kad skaitys pati Fina, o autorių tik paskelbs. Pasakiau, kad skaitinėti nebeduosiu nė vieno sąsiuvinio. Ko taip, geriau sukišiu viską po pečiaus. Paskui sutikau, kad skaitytų, bet viešai nesakytų, kas rašė.

            Ką žadėjo skaityti, Fina persirašė į savo sąsiuvinį. Taip geriau, nes mano raštas jai sunkiau įskaitomas, o ir taisymų dar buvo, išbraukymų.

            Prieš tą sekmadienį su mama nuėjom į batų krautuvę, turėjom nupirkti man batus. Žydelis ant prekystalio sudėjo tų batelių visą dešimtį porų. Aš sėdėjau ir kaip tikra panelė rinkausi sau batelis. Pardavėjas siūlo vienus už kitą gražesnius ir, žinoma, brangesnius. Pats movė ant kojos ir vėl keitė kitais. Mama tą malonumą nutraukė:

            – Pirksim nebrangius ir kad būtų stiprūs.

            Išsirinkau tamsiai rudus su gražia sagele ir pusaukšte kulnim. Mama siūlė imti be kulnies, nes tokie būsią patogesni vaikščioti. „Vaikščioti – taip, bet ne šokti“,– pagalvojau ir laikiausi savo. Žydelis palaikė mane:

            – Ui, juk ana jau ciela panelė, tai ir batelių reik kaip panelės...

            Tuos ir nusipirkau. Sumokėjom keturioliką litų. Liepiau ir mamai nusipirkti vasariškus batelius, bet mama pasakė, kad nebeturi pinigų. O žydelis pasakė:

            – Ui, ar aš nepažįstu Vičienės? Imk, imk, kai turėsi kokį lyčną litą ir atneši. Po biškį, po biškį ir skolos nebeliks, o batai bus.

            Ir prikalbėjom. Mama pasiėmė nebrangius drabužinius batelius. Su tokiais lengvučiais galėsianti ir pas karves nueiti ir kitur. Jau ne kokie klumpiai. O skolą tikrai po truputį išmokės. Išėjom abi patenkintos, rankose nešėmės batelius.

            Tas sekmadienis išėjo bjaurus – lijo ir pūtė šaltas vėjas. Aš į kapines visai nėjau, nes reikėjo eiti prieš patį vėją. Nuėjau tiesiai į salę. Ji jau buvo pilna žmonių. Po kunigėlio kalbos prasidėjo meninė programa. Pašoko mergaitės tautinius šokius. Paskui dainavo ir sveikino mamas. Mažosios angelaitės sakė tai dienai pritaikytus eilėraštukus. Po to pasakė, kad skaitys vienos miestelio pavasarininkės parašytą tragišką apsakymą. Pirmuose suoluose sėdėjo miestelio ponios, keletas mokytojų, o tarp jų ir kunigėlis. Paskui prie jų prisėdo ir šokėjos. Aš pritūpiau ant pat suolo galelio ir susigūžiau. Į sceną išėjo tautiniais rūbais apsirengusi, palaidom kasom mano Fina. Labai graži ji buvo. Aš mažai teklausiau, ką ji skaitė, juk ir taip žinojau kiekvieną žodį. Tik žiūrėdama į savo draugę prisiminiau Stepą. O kad jis dabar galėtų ją pamatyti. Vargsta vaikelis dabar kariuomenėje. Paskui prisiminiau Varnius. Ten kiekvieną sekmadienį į bažnyčią įžygiuodavo kareivių kuopa. Dundėdavo visa bažnyčia, kai jie eidavo kareiviškais batais.

            Ir staiga išgirstu plojimus. Ploja visa salė, o tos poniutės kėlė prie akių nosinaites. Ne iš karto tesusigaudžiau, kas čia atsitiko.

            Fina linkčiojo plojantiems žmoniems. Staiga tamsiai apsirengusi dama atsistojo ir paklausė:

            – O kur yra šio apsakymo autorius, kas jis?

            Ir vėl plojo, bet ir daug balsų klausė, kas autorius? Ir kunigėlis pakėlęs galvą žvalgėsi autoriaus. Paskui jis atsistojo ir ėmė eiti prie manęs. Man smarkiai ėmė plakti širdis, galvojau, kad reikia sprukti, bet nebespėjau. Kunigėlis paėmė mane už rankos ir užlipo į sceną. Kelias minutes salė nurimo. Aš pasijutau tokia mažytė prieš tą daugybę žmonių, kad nebeišmaniau nė kaip bestovėti. Ir vėl, kad sugriaudėjo plojimai. Plojo ir kunigėlis, maloniai šypsojosi, žiūrėjo į mane ir plojo. O aš sumišusiomis akimis laksčiau po salę ir negalėjau suimti galvon, kad tai man ploja. Užkulisiuose Fina pirmoji mane pabučiavo, o paskui bučiavo ir kitos, o kunigėlis spūstelėjo mano ranką ir pasakė:

            – Štai čia ir yra ta mūsų pavasarininkė, mūsų literatė...

            Žinoma, dabar ir aš jau buvau laiminga. Šitokios garbės sulaukiau. Ir už ką? Už tuos savo „svaičiojimus“, kaip man namiškiai sakydavo matydami, kad aš gadinu popierių ir vis rašinėju...

            Paskui salėje griaudėjo dūdų orkestras ir mergaitės skubėjo tvarkyti savo drabužius ir plaukus, norėjo greičiau pasisukti šokio rate.

            Man labai patinka žiūrėti į šokančius. Ir dabar nuėjau prie scenos ir ketinau pasižiūrėti. Vos apmečiau akimis salę, kaip prisiminiau aną pavasarį, kai nuo tos pačios scenos pamačiau savo Romeo. Tas vaizdas sugražino meilės jaudulį į širdį ir salės kamputyje vėl ieškojau jo akių. Juk tada ten jas pamačiau. O kur jis dabar, kur tos gražios akys?.. Kur...

            Grįžau į tuščia persirengimo kambarėlį. Čia buvo betvarkė ir aš ėmiau tvarkyti išmėtytus karpinius ir popierines gėles. Staiga suvokiau, kad kažkas į mane žiūri. Atsigręžiau ir tarpdury pamačiau Saulių. Bet kaip kadaise nesijuokė jo lūpos ir akys buvo kažkokios liūdnos ir rimtos.

            – Gal galiu ir aš tave pasveikinti?– paklausė kažkaip nuolankiai. Žiūrėjau į gražias akis ir ištiesiau jam ranką. Bet pati nežinau ir nepajutau, kaip atsidūriau jo glėby. Ir viskas vėl pasidarė kaip seniau: „Kaip tą balandžio rytą, išaušusį žaliai...“

            Šokome. Kol iš lėto žingsniavome, nieko, bet kai tik pradėjome suktis, pajutau trūkčiojimus krūtinėje ir ėmiau kosėti. Jis ir vėl iš lėto vedė mane ir rūpestingom akim stebėjo. Šokis baigėsi. Aš žinojau, jei šoksiu vėl bus blogai. Greitesnis pasijudinimas sukelia man kosulį. Pasiskundžiau ir turbūt labai liūdnai atrodžiau. Jis išsivedė mane į lauką, kad nebūtų dulkių.

            – Čia tau bus geriau.

            Dar nebuvo sutemę. Vakarų dangus skaisčiai raudonavo. Lyg susitarę įžengėme į šventorių. Tarp senų liepų buvo suolelis. Su pernykščių lapų sauja jis nušluostė jį ir mes susėdome.

            – Čia nebus šalta, vėją sulaikys zomatas...

            Jis glostė mano rankas ir įdėmiai žiūrėjo į veidą.

            – Sublogau?

            – Taip, bet dar gražesnė pasidarei. Ar tu patikėsi, Teklele, juk, kai sirgai, aš už tave meldžiausi?..– sušnibždėjo, tarsi paslaptį atskleisdamas...

            Jis tą vakarą atėjęs į miestelį kažko nusipirkti ir kažkas pasakė, kad jo mergaitė miršta. Sakė, kaip be galvos lėkęs į mano namus, bet sutikęs išeinančią Finą. Ji verkdama pasakojusi – jei Dievas neišgelbės, tai šią naktį mirsianti. Jis vis tiek norėjęs eiti į trobą, bet Fina pasakiusi, kad Teklelė nieko nepažįstanti. Tėvai, sesuo verkia, sėdi daktaras, jo ten nebereikią. Fina siūlė prisidėti prie mergaičių, eiti į bažnyčią ir visą naktį melstis, prašyti Dievo pagalbos...

            – Aš apvaikščiojau visas tas vietas, kur mudu eidavome. Prisimeni? O paskui atsidūriau prie bažnyčios. Aš nesupratau, kas su manimi darėsi, Teklele. Aš jau buvau atpratęs melstis ir į bažnyčia nebeidavau. O tą vakarą nuėjau. Prie pat didžiojo altoriaus. Degė kelios žvakės ir girdėjosi garsiai skaitomos maldos. Aš stovėjau tamsioje bažnyčioje ir žiūrėjau ten, kur pagal jus, esąs Dievas. Ir aš prašiau jo, kad paimtų pusę mano sveikatos ir atiduotų tau. Man labai trūksta nuolankumo, bet dabar prašiau Dievo, kad jei jam taip patinka, galiu ir atsiklaupti, tik lai Teklelė lieka gyva ir nemiršta.

            Jis nuleido galvą man ant peties, o aš glosčiau tą mielą man veidą. Aš norėjau, kaip bitė nektarą, lūpomis surinkti rasą nuo virpančių jo blakstienų. Dieve, kaip mudu šią minutę mylėjome vienas kitą...

            – Ak, kodėl mudu tokie vargšai,– atsiduso jis.

            Paskui aiškino, kaip šią vasarą žada dirbti prie tos melioracijos, bet jis nenorįs ženytis iki kariuomenės, o aš dar tebesanti perdaug jauna. Aš net nusijuokiau:

            – Juk aš tik šią vasarą tesulauksiu šešiolikos. Kur tu matei kad tokio amžiaus mergaitės ištekėtų? Nė šliūbo niekas neduotų. Čia ne Italija ir mudu ne Romeo su Džiuljeta,– užbaigiau aš.

            Jis paklausė:

            – Kas ta Džiuljeta ir kodėl Italija?

            Aš papasakojau jam tą liūdną meilės istoriją.

            – Na, jų tėvai buvo turtuoliai ir įsimylėjėliams nerūpėjo ką rytoj dėti į burną, kur pakišti galvą,– pasakė Saulius ir sunkiai atsiduso.

            Galėjau, žinoma, pasiginčyti dėl tų įsimylėjėlių gerovės, bet nutylėjau. Ilgai mes dar sėdėjome ant to suolelio po liepomis, klausydami iš salės atsklindančios muzikos ir savo širdžių plakimo. Paskui jis palydėjo mane namo. Klausiau, kada besusitiksim? Tiksliai pasakyti negalėjo. Žadėjo susirasti mane, kai tik galės. Prašė saugoti sveikatą ir niekur nebeiti dirbti. Tegu, būdama pas tėvus, sustorėju ir pasitaisau. Atsisveikinant suėmė abi mano rankas, bučiavo ir klausė ar aš atleidžiu jam už jo poelgius tada pievoje ir tada šokiuose? Jis sakė:

            – Aš ir neįsivaizdavau, kad gali atsirasti tokia mergaitė, kurios aš negalėčiau gauti. Ligi tol nebuvau tokios sutikęs...

            – Bet tu man sakei, kad aš tavo pirmoji mergaitė. Melavai?

            – Ne, tu ir esi pirmoji, kurią taip pamilau. Bet prieš tave aš turėjau kelias, kurias pažinau kaip moteris.

            – Ar tu ir joms taip pat sakei, kad myli?

            – Jos to manęs neklausė,– nusijuokė jis.

            Man pasidarė negera su juo. Ištraukiau rankas iš jo rankų ir nuėjau prie durų. Jis paliko bestovįs kitapus tvoros ir mojavo ranka.

 

Skaityti toliau

 

 Į pagrindinį puslapį

                  Parašykite man

                  © Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama