Į pagrindinį puslapį

*      *      *

            Seniai nužydėjo obelys ir alyvos jau barsto mėlynus žiedelius.

Tarp alyvų mačiau Tavo veidą...

Tu metei man žiedelį raudoną

Tartum ženklą tos meilės karštos...

            Taip. Myliu tave svajonėle mano saldžioji. Turbūt tik taip – mintyse sukurtą mylimąjį aš ir temylėjau. Bet ta meilė išplito po visą mano pasaulį, jos pilna buvo mano širdis. Ak, jūs, svajonėlės mano...

            O apie Saulių nieko nežinau. Vaikai jau baigė mokytis. Ir net tos mažos galimybės – jo sesutės – nebeliko. Be juk jisai ne už jūrių marių. Panorėjęs perduos žinelę. Rašyti moka ir galėtų parašyti. Vis apie tai galvoju. O vaizduotė kuria apie jį širdį draskančius vaizdus. Štai žalia žalia pievelė, kurios pakrašty jis apkabinęs laiko kitą mergaitę.. „Jas pažinau kaip moteris...“ Juk pats pasakė... Tas, tikriausiai, jį stipriai traukia, o aš jam juk nieko nežadėjau ir neleidau. Labai jau čia jam reikalinga ta mano tuščiavidurė meilė? Bet negali taip būti. Juk aš jaučiau jo meilę kiekvienam rankų prisilietime, kiekviename pabučiavime. Jaučia mano širdis, jis myli mane. Man to užteko, o jam ne. Kaip man ilgu, kaip man neramu...

*      *      *

            Atėjo laiškas iš Varnių. Teta rašo, kad būtinai aš turinti atvažiuoti. Ji žada mane nuvesti pas gydytoją ir išgydyti. Visai esą nesvarbu, kiek tai bekainuotų. Tikriausiai jai apie mane parašė mama ir padejavo, kad trūksta pinigų.

            Vėl išmalda. Ko jie nepalieka manęs ramybėje? Ko jie kimba prie manęs? Na, tegu sau stimpu, kokia jiems iš manęs nauda? Man dabar reikia tik ramybės. Niekur nebeinu ir draugės nebeužeina. Jei su jomis nespėji, tūnok sau namuose... Tai ir gerai. Man vis dažniau ateina į galvą mintis – mirsiu. Kažkur pasitraukė mano jėgos. Kai sunkesnis darbas, tuoj prasideda kosulys... Ir toks abejingumas viskam, viskam...

*      *      *

            Vaje, kokį laišką gavau. Varčiau rankose ir negalėjau suprasti kas parašė. Antspaudas neįskaitomas, tarsi ne iš Lietuvos... O kai atplėšiau, supratau nė neskaičiusi. Ten buvo graži blizganti atvirutė, o joje vienas vienintelis baltos rožės žiedas. Ir taip gražiai nupieštas. Žiedlapiai balti balti, o pats vidurėlis rausvas, tarsi ten slėptųsi pati rožės siela. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Teklele, juk čia aš dvi jas nupiešiau. Vieną siunčiu tau, kitą pasilikau sau tarsi tavo atvaizdą.“ Ir nieko daugiau. Jokio parašo ar net taško su kableliu po sakiniais. Bet jau iš pirmųjų žodžių man aišku kas čia rašė. Juk jis mėgdavo, atėjus į galvą minčiai, taip gaivalingai staigiai sušukti. Tai jis, Sauliukas mano. Ir jam, matai, aš panaši į baltą rožę. Ar gali būti? Tik jau nesu tokia graži kaip šitas žiedas. Ne, kur tau... Nublyškusi ir liesa mergiūkštė. Bet tu kuriuo nors momentu turbūt pajutai mano sielą, o ji gal ir panaši į šią nuraudusią rožę...

            Rytoj mano gimtadienis. Sueis šešiolika. Ar tu žinai? Gal ir prasitariau kada, gal dėl to ir tas atvirukas atsirado?...

            Ne visi, pasirodo, gali taip laisvai mintis dėstyti raštu. Kad ir mano mergaitės – Onelė, Mortelė, Leona. Jos bemaž neraštingos. Žinoma mokyklą baigė, bet pačios sarmatijosi savo rašysenos, nebesilavino. Kai reikia kam nors ką parašyti, neranda žodžių. Turbūt taip yra ir Sauliui. Nekokia rašysena, nepripažįsta skiriamųjų ženklų. O juk visi į tą pačią mokyklą ėjom. Tai iš kur aš tuos žodžius randu? Juk aš galiu rašyti ir rašyti. Man net sunku atsiplėšti nuo savo dienoraščio, nuo kokio sugalvoto straipsnelio. „Literatė“ – juokais pravardžiuoja mane Fina. O gal Dievas paskyrė man rašymą ir dovanojo tai? Bet nežinau, ką rašyti, apie ką. Na, užteks. Nuo tų minčių galva susisuko. Susimaišė liūdesys dėl bejėgiškumo su džiaugsmu ir vis negaliu akių atitraukti nuo to rožės žiedo. Lyg tikras ir pauostyti jau norisi. Tikrai, Sauliau, jis pasiliks man brangiu prisiminimu...

*      *     *

            Jau ir po Roko atlaidų, ir, kaip mūsų žmonės sako – po didžiojo „strioko“. Šiandien buvau knygynėly. Plepėjau su Fina. Įėjo kunigėlis. Pasveikino mudvi ir ėmė mane atidžiai, net antakius suraukęs, žiūrinėti:

            – Tai ką, ar valgyti mama neduoda? Gal madas gainioji ir figūrą laikai?

            Nuraudau ir nebežinojau ką besakyti. O Fina ir išdrožė viską:

            – Nesitaiso po to paskutiniojo plaučių uždegimo. Kviečia teta, žada gydyti. O ji užsispyrė kaip ožka ir nevažiuoja.

            Tada kunigėlis labai rimtai kalbėjo man, kad sveikatą reikia būtinai taisyti.

            – Tu turi talentą ir dar daug ką gali parašyti. Būtinai važiuok ir gydykis.

            – Nei aš ką žinau, nei man rašyti ką...– liūdnai sušnibždėjau.

            – Pala, suaugsi ir daug ką gyvenime pamatysi. Ne tik pamatysi, bet ir pergyvensi. Tik stenkis į viską įsižiūrėti ir rašyk, rašyk... Kuo daugiau rašysi, tuo brandesnis bus tavo raštas...

            – Pas ją visas stalelis apkrautas raštais,– pridėjo Fina.– O dienoraščių, tai jau bus visa krūva...

            – Atnešk ir man paskaityti,– paprašė kunigėlis.

            „Kad judu žinotute, kas ten parašyta, kažin kokiom akim į mane bežiūrėtumėte“,– pagalvojau. Bet dėl važiavimo turbūt teks nusileisti. Bet ką aš ten rasiu? Vėl teta žeis širdį kasdien, vėl slinks tuščios dienos nemieluose jos namuose. Prieš akis pasirodė tas išstypęs gimnazistas, kuris po juoda sutana nešiojasi išdavystės sėklas ir gretinosi prie manęs... Į širdį man įsliuogė neapykanta.

*      *      *

            Praėjo savaitė. Aš nevalyvai atidėliojau išvažiavimą. Galvojau, kaip sunku bus atsiskirti su namais. Kaip palikti Saulių? Naktimis verkiau ir meldžiausi: „Viešpatie, nejau tu nematai, nejaugi nesupranti manęs? Pagailėk, pagailėk ir pasakyk, ką man daryti?“ Ir išklausė. O dar sako, kad Dievo nėra. Tikri kvailiai.

            Užvakar moklinau gatve ir pati nežinodama nei kur, nei ko. Pro mane pralėkė dviratininkas. Dar kiek pavažiavęs sustojo, nušoko nuo dviračio. Pavarė po pirmo namo langais, o pats pasuko atgal. Ir prieš mane atsistojo apsivilkęs prastais drabužiais, nudulkėjęs, plačiai išsišiepęs Saulius. Padavėm vienas kitam rankas ir nebegalėjom atitraukti. Žiūrėjom vienas kitam į akis ir nebegalėjome atsižiūrėti. O aš drįsau pagalvoti, kad nemyli manęs... Oi, kokia aš padykusi nenaudėlė mergiotė...

            Pasukome keliuku link mokyklos. Nuėjome iki valsčiaus – seno raudonų plytų namo. Čia buvo mūsų salė. Man ji daug malonesnė už mažąją parapijos salikę, nes čia sutikau savo meilę. Sustojom priešais dviaukštę mokyklą:

            – Sauliau, ar tu laimingas buvai čia?– klausiu.

            – Ne, nemėgau mokytis. Jei būtų buvus tik aritmetika, būčiau galėjęs mokytis visą amžių.

            Aš prunkštelėjau, paskui abu juokėmės – kokie mes skirtingi. Man patinka ir vos nemirštu iš laimės skaitydama geografiją, istoriją, gamtą, o matematika – tik dvejetui. Paskui jis pasakė svajojąs apie prekybą:

            – O, kad aš turėčiau savo krautuvėlę...– Po to užsidegęs:– Ir turėsiu. Rankas nusitrinsiu bedirbdamas, bet turėsiu.

            Liepė man būtinai važiuoti gydytis. Ateinantį pavasarį jis išeisiąs į kariuomenę. Koks tai ilgas laikas.

            – Ar tu nepasiilgsi manęs?

            Mudu sėdėjom mokyklos sodely, mus slėpė obelų šakos.

            – Teklele, kai tave laikau savo glėby, kai, va šitaip, spaudžiu prie savęs, man atrodo, kad laikau bekūnę dvasią. Man atrodo, kad tu esi vien meilė, toks bekūnis jausmas. Kartais man tavęs taip prireikia, kaip saulės ar šviesos... Ar tu supratai, kas tu man esi?

            Pro ašaras žvelgiau į jo akis.

            – Taip aš esu tavo meilė ir kartu mūsų abiejų... Jei tu dabar atstumtum mane ir nueitum, aš krisčiau ir čia pat numirčiau. Tą meilę galima nužudyti tik kartu su manimi, tik kartu su manimi.

            Jis tarsi išsigandęs stipriai spūstelėjo mane prie savęs. Prašiau, kad rašytų man. Juokėsi, sakė nemokąs. Ir kalbėti nemokąs, nemokąs žodžiais išreikšti savo jausmų, o jau raštu, tai nė tiek. Aš niekaip negalėjau nurimti, man rodėsi, kad matau jį paskutinį kartą. Verkiau įsikniaubusi į jo krūtinę.

            – Sauliau, kaip aš gyvensiu be tavęs, laimuže mano? Aš žūsiu iš ilgesio.

            Ramino mane kaip bemokėdamas, sakė, kad atvažiuos aplankyti, kad ir jis negali ilgiau išbūti nematydamas manęs.

            Paskui jis pasakojo, kad aš skaitanti knygas ir sugebanti rašyti apsakymus.

            – Aš klausiusi kai salėje tada skaitė. Bet aš nieko net į tą pusę neturiu. Nemėgstu skaityti. Tik porą knygų tesu peršlebezdavojęs. Nepatinka ir neskaitysiu, geriau dirbsiu. O tu nenusimink, aš būtinai atvažiuosiu ir mes pasimatysime...

            Viskas turi pabaigą, pasibaigė ir mūsų pasimatymas. Jis turėjo dar eiti į krautuvę ir daugiau kaip dešimtį kilometrų grįžti į Latviją, kur dirbo samdiniu.Atsisveikinome sodelyje, o mano pasąmonė kartojo: „Amžiams, amžiams...“

            Po dienos, kitos išvažiuosiu. Ar beteks su kuo išsiskirti sunkiau, kaip šį kartą? Kaip su pirmuoju savo pavasariu?

*      *      *

            Štai ir atsidūriau Varniuose. Pirmiausia nusipirkau naują sąsiuvinį. Mėginau rašyti. To senojo negaliu nė į rankas paimti, jis man lyg gyva žarija.

            Jau mėnuo kaip čia esu. Nebeiškenčiau ilgiau, noriu rašyti. Rašyti ir rašyti, kitaip juk medžio žieve apaugsiu.

            Pirmiausia išvažiavau su tokiu senuku puodžiumi. Jis grįžo iš turgaus į Sedą. Pas jį ir pernakvojau. Kitą rytą labai anksti, dar tamsu tebebuvo, aš turėjau nueiti pas žydelį. Jis važiavo į Telšius. Lynojo šaltas lietus ir aš drebėjau nuo šalčio. Žydas jau buvo pasikinkęs arklį. Prieš mane stovėjo ne vežimas, o kalnas, kurį sudarė gardai, dėžės ir grūdų pripilti maišai. Dėžėse kvakšėjo, girksėjo ir kudakavo visokie paukščiai. Aš neįsivaizdavau, kur čia dar galėtų atsisėsti žmogus. Bet vietelė jau buvo paruošta iš anksto – prieky dėžių skersai ratų buvo perdėta lenta. Mes atsidūrėme jau ant arklių užpakalių. Kad nebūtų kietai, lenta buvo apsukta skarmalais ir man dar davė apsivilkti didžiausius, ligi pat žemės, kailinius. Kailiniai baisiai smirdėjo arklio prakaitu ir silkėmis, bet užtat buvo šilti ir kai atsisėdau ir susisupau į juos, tai apklojo visas kojas, o didelė apykaklė – visą galvą. Užsirioglino ir žydelis ir abu įsitaisėm kaip vištos ant laktos. Mane, žvelgiant į žemę, ėmė baimė.

            Liesas, bet stambus arklys trūktelėjo tą karietą ir mes traškėdami ir kvakšėdami nudardėjom į pakalnę. Arklys tipeno tingia ristele, o žydelis jį vis ūdijo ir ūdijo. Aš netrukus sušilau ir matyt buvau prisnūdusi. Pajutau, kad stovime. Vėl lijo šalta dulksna ir buvo prabrėškę. Žydas, įsikniaubęs į savo kailinius, irgi snaudė. Turbūt miegojo ir arklys, nes stovėjo galvą nuleidęs ir užsimerkęs. Nenorėjau žadinti to vargšo žydelio – tegu pamiega, bet ir stovėti nesinorėjo. Čia pat buvo atremtas botagas. Aš paėmiau jį ir su botkočiu bakstelėjau arkliui į pasturgalį. O tas kvailys, matyt išsigandęs, kad šoks iš vietos ir akimirka žydelio nebeliko šalia. Po ratais buvo pelkė ir purvynas. Supliuškėjo vanduo ir tuoj pat pasigirdo pašėlę keiksmai. Galiausiai žydelis išlindo stačiai iš po arklio pauodegės ir daužė žemyn vandenį bei purvą. O poilsiui vanojo arklį kumščiais ir keikė jį apsispjaudydamas. Aš labai išsigandau ir nedrįsau net prasišiepti, nes galvojau, kad žydelis juto, kaip aš bakstelėjau arkliui su botkočiu. Paskui supratau, jis nejuto. Klausė manęs kaip čia buvo.

            – Turbūt arklys ko nors pasibaidė ir pašoko,– paaiškinau.– Ar nesušlapo kojos?

            – Ui vei aš su gerais batais...

            Paskui per visą mišką jis engė tą vargšą gyvulį.

            Telšiuose pataikiau į autobusą, kuris tuoj važiavo į Varnius. Jau buvo sutemę, kai įėjau į tetos kambarį ir į mane padvelkė jauki šiluma ir žodžiais nenusakomas kambarėlio kvapas. Tik paleidau iš rankų lagaminą ir, kaip stoviu, griuvau į savo siaurą lovelę, įsikniaubiau į pagalvę ir pravirkau. Po kiek laiko atsirado Irena su mama ir Inga. Jos ramino ir nurenginėjo mane. Man viskas buvo vis tiek. Turbūt jei ir Viešpats Dievas būtų šalia atsistojęs, nebūčiau pakėlus akių. Skaudėjo širdį dėl paliktų namų ir tas jausmas, kad aš lyg tremtinė turiu trankytis vis į kitą vietą, prisidėjo ir liga bei nuovargis – kelionėje sušalau – viskas sunkiai prislėgė mane.

            Kelias dienas buvo temperatūra. Gulėjau. Teta buvo gera ir kantri. Anksčiau to nebūdavo. Atėjo ir ta mergaitė, kurią buvo pasisamdžiusi vietoj manęs ir viską aptvarkė: atnešė vandens, malkų, išplovė grindis. Kai temperatūra kiek nukrito išvažiavom į Telšius pas gydytoją. Teta jau buvo apžinojusi vieną žydelį – gerą plaučių ligų specialistą.

            Gydytojėlis mažas, su reta barzdele, akiniuotas. Priėmė be eilės ir tuoj prisistatė gailestingoji seselė. Ji iki pusės ėmė nurenginėti mane. Aš drovėjausi nenorėjau nusivilkti marškinių, bet seselė nejučia man juos nutraukė. Paėmus už rankos nuvedė mane į tamsų kambarį, pastatė į spintą. Aš išsigandau, kai tos spintos priekis sujudėjo ir prie krūtinės prišliaužė šalta kaip ledas lenta, o dvi rankos išlindusios iš už tos lentos, suėmė mano krūtis ir ėmė mane visaip sukinėti ir stumdyti. Čiupau už tų rankų, ant riešo net laikrodį užčiuopiau, ir nustūmiau jas nuo savęs.

            – Nu, nu, nu...– sušneko kažkas už tos lentos.

            Ilgai mane sukiojo, visokiausiomis pozomis ir kvėpuoti liepė tai tankiau, tai lėčiau, ir pakosėti. Galiausiai paleido. Vėl pajutau šiltą seselės ranką, kuri vedė mane. Patekom į mažą kambarėlį, kur buvo stalas, baltai uždengta lovelė, pora kėdžių ir visokių buteliukų pristatyta spinta. Tuoj įėjo gydytojas ir prasidėjo apžiūra. Klausėsi kaip kvėpuoju, pasiguldęs barškino šonus su pirštais. Teiravosi ar seniai šitaip susirgau, ar yra džiovininkų šeimoje ir dar visokių menkniekių.

            Man pasidarė šalta ir ėmiau drebėti. Gydytojas kažkam šūktelėjo ir vėl be jokio garso atsirado seselė. Ji atnešė mano drabužius ir ėmė mane aprenginėti. Tarsi būčiau mažas vaikas, kuris nemoka apsirengti. Bet ji atkakliai nustumdavo mano rankas, vos aš imdavau segti kokį guzikėlį. Net plaukus man pataisė. Pakvietė iš laukiamojo tetą ir tada tas daktaras man pasakė:

            – Tu mergyte rimtai sergi., bet nebijok, mes tave išgydysim. Įsivaizduok – į tavo plaučius įlindo kirminukas. Mažas, bet labai gudrus ir pavojingas. Bet jis vienas, o mūsų daug. O mes – pirmiausia tai vaistai. Geras maistas, ilgas miegas, nieko sunkiai nedirbti, nedainuoti – tai antra. O trečia – tai tu pati, tavo jaunystė ir didelis noras išgyti. Atsimink – didelis noras. Ir jei jis bus, tai ir išgysi. Aš tau garantuoju – išgysi.

            Tada liepė man eiti į kitą kambarį ir jie pasiliko su teta. Ji negreit teišėjo. Ir išėjo nusiverkusi. Mudvi išleido pro kitas duris ir daktaras dar linkčiojo atsisveikindamas ir linkėjo pasisekimo. Man liepė eiti į autobusų stotį, o pati nuėjo į vaistinę. Kai grįžo atnešė man skanių bandelių ir apelsinų.

            Parvažiavus, tą patį vakarą, prasidėjo mano vargo dienos – reikėjo gerti vaistus. Kas per baisybė tų skysčių, bet ir milteliai negardesni. Ir dar visokie lašiukai ir tabletės. Kad jie prasmegtų. Ir kas tokias bjaurybes sugalvojo? Jie tokių bjaurybių nė į burną neimtų, o tu čia, žmogus, nuodykis jomis. Sustatė tuos mano vaistus ant komodos, prie mano lovos galvūgalio. Aš į juos nė pažiūrėti negaliu. Pati viena neprisiversčiau jų gerti, bet teta pati stovi šalia ir, nors apsibarant su ja, tenka gerti.

            Kurią dieną užėjo Ingelė. Ji visada man buvo gera tarsi mama. Bet dabar kad ėmė mane barti, kad ėmė priekaištauti. Kaip aš nei gėdos, nei sąžinės neturinti – juk teta mokėjo nemažus pinigus daktarui ir už vaistus suplojo, ir rūpinasi, kad aš tik pasveikčiau, o aš ožius varinėjanti. Teta ir pati serganti, bet rūpinasi manimi, o aš kiekvieną kartą jai, kai reikia gerti vaistus, širdį užduodanti.

            – Oi, Ingelė, kad tu žinotum kokia čia baisybė,– prieštaravau.

            – O atsigult į duobę nebus baisybė? O kol jauna atgulsi, kiek dar prisikentėsi... Prisimink Uršulę. Sakiau nelandžiok pas ją. Neklausei ir apsikrėtei džiova. Prisimink kiekvieną gydytojo žodį ir pildyk kaip „amen“ poteriuose.

            Dar sugniaužusi savo mažus kumštelius grasino primušianti mane.

            Inga man tarsi proto įkrėtė, tarsi akis atvėrė į tą baisią realybę, kuri buvo su manimi. Vadinasi aš užsikrėčiau džiova nuo A.A. Uršulės. Ji pasimirė praeitą rudenį. „Bet juk ta liga nepagydoma“– kvoštelėjo mintis. Mačiau ne tik Uršulę, bet ir kitų, kurie mirė tokie jauni. Ir regiu, užsigalvojusi, save, jauną ir gražią, jau mirusią, jau karste. Visi gailisi ir verkia. Ir mama, ir Marytė... Ir staiga, tarsi kas krustelėjo manyje. „O pačiai tau tai būtų labai malonu, kad motina iš gailesčio rankas laužytų, kad sesuo išverktų savo žydras akeles, kad Saulius stovėtų prie tavęs mirusios ir iš gailesčio kramtytų savo gražias lūpas... O, Viešpatėliau... Ne, ne, nereikia mirties, reikia norėti išgyti...“ Juk tas mažas žmogutis su reta barzdele kalbėjo: „Reikia labai norėti, jei tu labai norėsi ir išgysi.“ Norėti... Bet aš nieko nenoriu, visiškai nieko.

 

Skaityti toliau

 


 Į pagrindinį puslapį

                  Parašykite man

                  © Kopijuoti, perspausdinti ir kitaip platinti be autoriaus sutikimo draudžiama